Kada reikėtų pakrikštyti vaiką?

Inkarai todėl, kad tie sakramentai lyg ir turėjo mane pririšti prie religijos. Tik mano atveju, kuo labiau gilinausi į religiją ir tikėjimą, bažnyčią ir jos vaidmenį, tuo labiau atstumiantys man jie atrodė.
Naujasis testamentas mano akyse yra tiesa tiek, kiek ir knygos apie Harį Poterį.
Sakramentas turi įpareigoti, jo negalima dalinti į kairę ir į dešinę. Ko vertas sakramentas, jei jis duodamas dėl mados, o tėvai visiškai nesiruošia auklėti vaiko tos religijos dogmomis? Puiku, jei tavo tėvai pakrikštyjo tave atsakingai, o ne šiaip vien todėl, kad "nu juk visi krikštyja". Mane pykdo, kad kai kurie žmonės į religiją žiūri kaip į makaronus prekybcentryje - ai pasikrikštysiu dėl visa ko ir padėsiu į lentyną, tegul būna, juk valgyt neprašo.

tai butum suauges pasikrikstijes, kame problemos? Pats, savo noru, savo apsisprendimu, ne kieno verciamas.


tai kokiam jau tu kaime gyveni, kad nebutum zinojes

Aš manau tada, kuomet tėvams norisi. Nepritariu giminių, senelių, draugų ir pan. nuomonėms ir "patarimams" kada krikštyti.
Mano situacijoje, aš asmeniškai visai nekrikštyčiau, nes leisčiau vaikui pačiam nuspręsti ar nori, ar nenori, ar tiki, ar netiki Dievu ir būtent šia religija. Bet vyras labai nori krikštyti vaiką, tai aš neketinu prieštarauti, nes man religija, deja, bet nėra viena iš vertybių... Turiu savą nuomonę apie ją. Tai, bet atsižvelgiant į vyro norą, nenoriu drausti ir pan., tai krikštysim, tačiau ne anksčiau, nei sueis metukai ar du. Kuomet ir pats vaikas galės bent minimaliai džiaugtis jo maža švente, netik verks dėl kunigo ir miegos tą laiką...

Čia kaip pažiūrėsi. Taip, tėvai parenka. Ir tai normalu. Normalu auginti vaikus pagal savo įsitikinimus. Normalu "parinkti" kokią pavardę duoti, kokiu vardu vadinti, kokiu maistu maitinti, į kokią ugdymo įstaigą leisti ir daugybė kitų dalykų. Galėtum gi irgi leisti užaugti ir duot pasirinkti pačiam. Bet neduda jau nuo pat pradžios - vaikas nesirenka nei kokioje šeimoje, nei kokioje šalyje gimti. Čia taip tiesmukai, be poezijos filosofijos apie "vaikutis renkasi". Jei su "poezija", kad vis tik renkasi, tai jei jau renkasi kokioj šeimoj gimti ir jei ta šeima krikščioniška - kur bėda?
Jei pats esu tikintis, krikštu tapęs krikščioniškos šeimos nariu, normalu, kad tos šeimos nariu norėsiu matyti ir savo vaiką. Ir kad tai, ką dvasinėmis laikau dovanomis, būtų skirta ir mano vaikui.
Kitas momentas - jei tėvai tėvams krikščionybė nepriimtina patiems, tai kodėl jie tuo krikščioniuku turi "daryt" savo vaiką per krikštą? Va toje vietoje sąmoningumo nulis - kai "man netinka, bet vaiką reikia krikštyt, ba visi taip daro".
Trečia - vaikui aplinka daro įtaką. Visų pirma šeima. Ir jei kažkas vis dar bijosi kažkokio "primesto tikėjimo", tai "primestas netikėjimas" lygiai tokia pat reali galimybė.

Ketvirta - spec. katalikams, nes kalbėti visoms krikščioniškoms denominacijoms dėl egzistuojančių skirtumų nerealu - katalikai sutuoktiniai tuokdamiesi bažnyčioje pažada savo vaikus auginti krikščioniškai. Todėl jei tas pažadas prie altoriaus ne "pavėjui", juos saisto pareiga netempti su vaiko krikštu. Ir vien juo neapsiriboti. Atsakant į temos klausimą, tai reiškia - "kuo greičiau". Tai ne tėvų, senelių ir kaimynų rekomendacija, toks yra Bažnyčios raginimas. Ar jis tėvams svarbus, ar ne - kitas klausimas. Ir atsakymas į jį priklauso nuo to kiek pats giliai suvokiu Krikšto ir jo teikiamų malonių reikšmę (ne tik kaip formalumo).

Mano vyras buvo pakrikštytas suaugęs. Kai pats įtikėjo. Bet kaip tik todėl, kad suvokė Krikšto reikšmę, nekilo nė mažiausia mintis atidėlioti jį savo vaikams.


Kūdikių krikštas

1250 Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą,43 kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę,44 į kurią yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai dovanai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.45

1251 Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę.46

1252 Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“,47 būdavo krikštijami ir kūdikiai.48


Iš: http://katekizmas.lt...003/N14D5D.html

Kartais vaikams atidėliojame duoti gerus dalykus tik todėl, kad patys nelabai jų reikšmę tesuvokiame. Priminsiu - mano pasisakymas taikomas katalikams. Ar save tokiais laikantiems... Katalikiškas tikėjimas įpareigoja neatidėlioti.


P.S. iš tiek kiek teko matyti ceremonijų, nejaukiausia buvo stebėti su jau ūgtelėjusiu lakstančiu, rėkiančiu, ant rankų nesileidžiančiu vaiku. Nežinau kiek jis ten to šventiškumo patyrė. Nenupasakosiu, bet atrodė, kad ten tą vaiką kas apskritai prilupt ir nuplikyt verdančiu vandeniu nori ar vyksta kažkoks naujas "Egzorcisto" filmavimas. Nebuvom tos šventės dalyviai, iš bažnyčios išėjom. Tai po to su vyru kalbėjom, kad su tais "palaukimais" irgi labai sveika nepersistengt.

Labos.

matot, tokie dalykai kaip maisto davimas ar vardo parinkimas yra butina ir negalima atidet kazkiek metu. O religija zmogaus gyvenime yra visai nebutina.

Tačiau toms moterims kurioms religija nebūtina tiesiog būtina apie tai rašyti.

Taip, nes kaip kažkam gaila paklydusių avių, taip kažkam gaila atsisakančių pažinimo ir savarankiškumo jausmo. priežastys gali būti labia įvairios

O tamstos ar tik ne lapės-snapės šypsena į "Dievo paieškas" ?

Jums nebūtina. O mums būtina. Nes tikim, kad iš Jo rankų gavę vaikus, turim su pasitikėjimu į Jo rankas ir patikėti ir kad nieko vertingesnio nei draugystė su Dievu savo vaikui negaliu pasiūlyti. Ir kad patikimesnių rankų nerasiu.
Taip - vaikui teks pačiam asmeniškai atsiliepti ar ne į tą draugystę, bet kaip tėvai darom tai, kas mūsų įsitikinimu būtina. Mūsų, ne jūsų.
Todėl mums šitas dalykas, kurio verte jūs abejojate yra ne "malonus priedas", o būtinybė. Kad vaikas augtų apdovanotas itin svarbiomis dvasinėmis dovanomis.

Suprantama, kad kai tai nesuvokiama kaip svarbu, galima atidėlioti ir atidėlioti... bet kai tėvams tai YRA svarbu, viskas matosi kiek kitaip. Duodi vaikui visa, ką gali duoti geriausio. Neatidėliodamas tiems laikams "kai liks atliekamo laiko" ar "kai pats užsinorės". Atidėliojame tik mums nesvarbius dalykus, o kai dalykas svarbus - imi ir veiki. Nes tai pernelyg svarbu (mums), kad būtų nukelta "į neapibrėžtą ateitį". Kurios, beje, mes nežinome...

Turbūt nelabai yra šansų susikalbėti, nes tai kas jums yra "nebūtina", mums yra ne mažiau būtina nei oras. Dvasine prasme. Tuomkart tiek.

anksciau krikstijo suaugusius ir samoningus. dabar kuo anksciau, kodel - nezinau. maniskei greit 9 ir nekrikstyta. nores krikstysis, nenores, ne.
daug kas sako, kad paskui suaugus tai tampa nasta tik, tie visi kursai ir sakramentai. na bet jeigu nasta, tai gal ir nereikia visai. o kas nori,tie ir suauge "susitvarko" - kaip tik viena pazistama dabar sutvirtinimo sakramentui kursus kazkokius lanko. nes... nori,o ne del to, kad balta suknele apsivilkt.

Nueikit į cerkvę ir gausit visus sakramentus iš karto. Be jokių kursų.

Atsakant į temos klausimą, tai vaiko išvis geriau nekrikštyti vaikystėje. Užaugs - norės pasikrikštys, nenorės - nesikrikštys. Tai turi būti sąmoningas, brandaus žmogaus žingsnis, o ne primesta "dovana". Jėzus irgi krikštijosi būdamas tik 33, taigi labai keista, kad krikšto praktika metams bėgant buvo tokia iškreipta ir paversta prievarta prieš mažą žmogų.