Kada reikėtų pakrikštyti vaiką?

Kas jums sakė, kad Kristus krikštijosi būdamas 33, ar labai nustebinsiu, jei sakysiu, kad Jėzus mirė būdamas 33... Krikšto Jėzui apskritai nereikėjo, jis tai padarė labiau dėl mūsų, nei dėl savęs, tad su Kristumi šiuomkart nesilyginkime.

Apie prievartą - vėlgi, tai jūsų asmeninė nuomonė, jei nenorite - "neprievartaukite" savo vaiko. Tikintys, giliai nuoširdžiai tikintys žmonės to nelaiko jokia prievarta, o sakramentu - regimu ženklu neregimos tikrovės ir malonės.
Taip, buvo laikas, kai katechumenatas buvo skirtas išimtinai tik suaugusiems žmonėms - tai, neneigiu, labai puiki praktika, tik ji baigėsi labai ir labai seniai. Ir jei kam labai rūpi suaugusiųjų krikštas - gali pasidomėti, kaip ir kiek laiko jam buvo ruošiamasi ir kokiomis sąlygomis.
Ir kam tikrai įdomu - tas pasidomės, kodėl pereita prie kūdikių krikšto.

Ir paskutinis dalykas - jei tėvai nėra tikintys, praktikuojantys, jei patys neauklės vaiko krikščioniškai - nekrikštija tegu savo vaikų... Krikštas - tai ne magija, ne amuletas, nereikia "dėl mados", dėl kažkieno liepimų ir pan. Kam tai tai yra tik paprotys, prietaras, etnokultūrinis reliktas - nereikia. Nereikia iškraipyti tikrosios krikšto prasmės. Kaip sakoma - nesupranti, nepritari, nepraktikuoji, piktiniesi - pasitrauk ir savo vaiką patrauk. Bažnyčia - ne cirkas, o kunigas - ne beždžionė, kad tą krikšto "cirkelį" parodytų.

Kiekvienas darome kaip norime,kaip išmanome, kaip tikime - krikščionys nėra vieningi dėl krikšto amžiaus. Ir nereikia čia kritikos vieni kitiems. O ypač keista, kai apie krikštą pradeda kalbėti žmonės, kurie prieš pačią krikščionybę pasisako - o tokiems žmonėms koks skirtumas? Mažus ar didelius krikštysim - juk vis tiek blogai darysim...

Kiek beletristikos, tingiu skaityt viską. Aš ir kalbėjau IŠ SAVO POZICIJOS. Nesame krikščionys, todėl vaiko ir nekrikštysim. Savo rašinėlį galite dedikuoti kažkam, kam jis būtų įdomus

jei nesiruošiat krikštyt, juolab, jei nesate krikščionys, tai kam beletristikas šioj temoj rašinėjat...

Yra žmonių, kurie rimtai sprendžia krikšto problemą - kada vaiką KRIKŠTYT, o jūs SAVO POZICIJĄ apie sakramentą, net nebūdama krikščione, dėstyt imatės.

Ir kam skaitot šią temą, jei neįdomu..

Man ne tema neįdomi, o jūsų tikybos pamokos rašinėlis Kadangi žodžio laisvė, tai reiškiuosi, kuriose tik noriu temose, kaip ir jūs. Nežinau, ko čia mane pirma užkabinot ir aiškint, ką man rašyti, ką ne

O į temą... mane irgi tėvai krikštijo mažą, kai nei suvokiau, nei aktualu buvo tai. Ar man tas krikštas ką nors reiškia dabar? Visiškai nieko. Tuščia vieta. Tėvai bandė auklėti katalikiškai, bet ši religinė pakraipa man niekad nelipo ir nuo vaikystės priešinausi toms nesąmonėms. O ką rinksis mano vaikas, kai užaugs - bus jo teisė. Primesti religijos tikrai nežadu. Vaikai ateina per mus, bet ne dėl mūsų ir ne tėvų reikalas, kuo tikės jų vaikai

,
Manau diduma pasisako ne pries krikscionybe, o pries "namuose augintus teologus", kurie itikeje savo pranasumu, desto savo tiesas kaip aksioma, neuzmirsdami mentoriniu tonu paprotinti kitus, kitaip mastancius.

Kad ir tamsta, labai keista kai giliai tikintis zmogus akcentuoja Kristaus zemiska mirti, suprask paslapti pasake. Na ir kas is to, kokia cia jau jusu izvalgoje prasme?
Kas tamstai pasake, kad Jezui kriskto nereikejo?
Negi norite pasakyti jog Jezus gyvenadamas zemeje buvo neprasmingas, atlikinejo jam, zmonijai beprasmius veiksmus?
Ar kad Jezaus gyvenimas, jo ismintimi pagristas tikejimas nera sektinas i Dieva tikinciam?

Sakot kad jis prieme kriksta labiau del musu, na jis "mire" irgi del musu. Nejau anot jusu, jei jis kentejo, "mire", pasiaukojo del musu, jo auka tampa be prasme, kaip ir jo priimtas krikstas neva del musu tampa neprasmingu, nesektinu?
Tuomet galimai jums su tokiu poziuriu ir prisikelimas po "mirties" siaip zuikio dainos, nes jis vel is esmes skirtas mums... Juk tikintyz zmones tiki savo prisikelimu.

Mano galva, Jezaus Kristaus tiek gimimas, tiek tolimestnis jo gyvenimas, tiek mirtis, prisikelimas turejo ir tures tikinciam zmogui didele prasme, yra pavyzdziu. Is esmes jis tam ir buvo siustas Dievo, savo tevo, i zeme.

o kodėl Jėzui reikėjo krikšto? Asmeniškai Jėzui, įsikūnijusiam Dievui? Ar jis turėjo ką nusiplauti? Jei jau pradėjot... Paaiškinkite ir galbūt sutiksiu su jumis.. Ar jis taip jau labai ir buvo viskuo į mus panašus?

Ir kaip jūs mano pasakymą, kad Jėzui nereikėjo krikšto susiejat su tuo, kad noriu pasakyti, kad Jėzaus gyvenimas tampa neprasmingas, nepavyzdingas ar pan? Kokia logine grandine leidote sau pasinaudoti? Nesakykite ir nepriskirkite man to, ko nepasakiau, nė nežadėjau pasakyti..

Tad savo autorines mintis sau ir priskirkite, necituokite manęs kaip preteksto..

Aš jūsų asmeniškai nepažįstu, apie jūsų teologinį išsilavinimą, nei šiaip bendražmogiškąjį patyrimą, nedarau išvadų. Gal ir jūs susilaikytumėt mano atžvilgiu. Beje, jūs neklystate, aš esu "namuose auginta teologė" - didžiuojuosi, kad mano tikėjimo kelionė truko nuo močiutės kelių iki universiteto.. Tikiuosi, jūsų kelionė irgi prasidėjo "auginimu namuose" ir kažkokiuose namuose vis dar tebeaugate.

Vaikus reikia krikstyti tuomet, kai jie patys gali suvokti sitokio veiksmo reiksme ir gali patys tai pasirinkti! Kudykiu krikstyjimas, tai prievartavimas.

O per kurią kūno dalį jūs tą prievartą patiriate? Per smegenis, mąstymą ar kaip? Tėvai suteikia jums gyvenimo gaires, galimybę gyventi žinant tai, ko Dievas iš mūsų nori, o jūs sakote ‒ tai prievarta?
Daug paauglių ,,įveikia'' tėvus, nes nežino, kokios yra tikros vertybės, ir paskui, paklaidžioję, gyvenime, sugrįžta prie tėvų skelbtų vertybių ir labai gailisi, kad tiek laiko prarado.
Ar jūs turite omeny, pvz., asocialios šeimos vertybes? Bet jei vaikas gimęs tokioje šeimoje, tai jis bent per Bažnyčią turi galimybę žinoti, kokios tikros vertybės, ir gali per laiką išsikapstyti iš to poveikio, kurį jam aplinka daro.
O gimę karalių šeimoje (kad ir šiandieninių, pvz., kokios Anglijos), ar jie irgi patiria prievartą? Taip, juk jie irgi gali kaltinti tėvus, kad juos tokioje šeimoje pradėjo, kad tėvai egoistai, norėjo palikuonių, gal geriau būtų negimę. Juk su teisėmis, didesne galimybe vystyti savo talentus, jie gauna ir nelengvas valstybinio lygio pareigas.
Norint kaltinti, galima viską. Net turtingus tėvus, kurių turtą tu paveldi nebūtinai tau norimoje vietoje ir nebūtinai tokio dydžio ar patogumo. Jei taip žiūrėtume, tada mes visur susiduriame su kažkokia prievarta.
Bet dovana mes galime pasinaudoti arba ją numesti, jei nesame išmintingi.

tokia pat prievarta yra gimtosios kalbos mokymas - užaugs, galės pasirinkti, kokią mokytis..

dabar jau net apie lytį sakoma - užaugs, pats nuspręs, kam iš anksto žiūrėti, kas ten tarp kojyčių gimusiam. Kodėl gi ne?

Bet sutinku su krikšto pasirinkimu paaugus, jei vaikas nebus krikščioniškai auklėjamas, o krikštijamas tik todėl, kad "taip reikia", graži šventė, apsauga nuo nužiūrėjimo ir pan.

o kas sakė, kas mums žadėjo, kad viską galima ir reikia laisvai rinktis? čia šiaip, retorinis klausimas..

Religija nera toks dalykas, be ko zmogus negali isgyventi. Todel tai turi buti pacio zmogaus pasirinkimo teise.

Kalbos mokejimas yra nesulyginamas dalykas - kuo daugiau kalbu zmogus ismoksta, tuo idomesnis gyvenimas. Bet taip pat prievartos negali buti. Todel yra zmoniu, kurie gyvena svetimose salyse 10+ metu ir jiems vis dar reikia verteju paslaugu visame kame.

Ir taip. Nematau problemos jei vaikas pasakytu jog myli tos pacios lyties asmeni ar kad nori keisti lyti. Tai mano vaikas ir as palaikysiu ir mylesiu bet koki sprendima, jei zinosiu, kad tai sprendimas priimtas laisva valia

Papildyta:


Taip, tai tevu prievarta vaiku atzvilgiu. Esu krikstyta ir visos likusios pacackos (kriksto mama "nuosirdziai" atliko pareiga ir uz pakarpos atitampe) . Ir jauciu diskomforta, kad kartas nuo karto sulaukiu skambucio ir bandymo ytraukti i kokios baznycios sarasiukius. Ar koki popierini slamsta ikisa i pasto dezute. As puikiai suprantu, kad kuo daugiau "dusiu" baznycia turi, tuo didesni finansavima gauna is valstybes. Bet mane tai nuosirdziai erzina... As tokiu per prievarta dovanu nepageidauju. Ir mano amzius pakankamai solidus, kad galeciau leistis manimuliuojama.

Va musu princese turi angelu mokykla... Su arkliais bendrauja

aišku, ne į temą, bet smalsu - čia Lietuvoj jums katalikai kažką į namus atsiunčia, lankstinukus ar pan? niekad nieko nesu gavusi iš savo parapijos, na, gal tik vienąkart sveikinimą iš parapijos klebono Kalėdų proga. Įtraukia į sąrašiukus? Aš tai pati nuėjau, nieks nepasisiūlė įtraukti..

nežinau, ar nuo pakrikštytųjų skaičiaus Bažnyčia praturtėja finansiškai nesiimsiu spręsti.

Aš, pvz., nejutau jokios prievartos, kad esu pakrikštyta, nors paauglystėje ir buvau kurį laiką nepraktikuojanti, svarstanti savo pasirinkimus. Krikštijau ir savo mažus vaikus - irgi nematau jokio smurto - kol kas jie lanko Bažnyčią, noriai ten eina, mato pavyzdį šeimoje ir aplinkoje. Bet jei užaugę pasirinks nekrikščionišką kelią - ką gi, tegu, myliu juos tokius, kokie yra, manau, mylėsiu ir tada. O krikštas - jei nenorės gyventi krikščioniškojo gyvenimo - jam bus tiesiog nesvarbu.. Juk Dievas džentelmenas, neprašomas nelenda, prie bažnyčios durų nepririša..

O vaikas gali prieštarauti ir dėl to, kad buvo pakrikštytas, ir kad nebuvo... Jei pradėsime manyti, kad vaikai gali viską rinktis patys - žingsnio nebežengsim iš baimės. Jei tėvai tikintys - juk jie mato tame gėrį, tai kaip jo neduos savo vaikui? Argi tai prievarta?

Kol žmogus auga su tėvais, vargu ar įmanoma, kad tėvai neskiepytų vaikams tų vertybių, kuriomis patys tiki. Jeigu tėvai eina į bažnyčią, ar reikėtų ieškot kokios tetulės, kuri juos pasaugotų, ar palikti mažamečius vienus? Gal vis dėlto šeimai geriausia vestis kartu? Jeigu tėvai tiki, vadinasi, mato esant teisinga. Negi nuslėpsi tai nuo vaiko? Apskritai, nelabai įmanoma nešnekėti su savo vaikais apie tai, kuo pats tiki.
Papildyta:

Jūs turbūt ne tik krikštyta, bet ir priėmusi Pirmąją Komuniją, gal ir Sutvirtinimą? O kaip į tai reagavo tėvai, ar jie nepraktikuojantys?