Emancipacija nuo religijos

Visa bėda, kad beveik viskam, kas daroma, galima sukurti pateisinimą "taip sugalvojo dievas". Kad ir su tuo moterų žalojimu - tai grynai religinė praktika kai kuriais atvejais, be abejo, kaip ir visos kitos, turinti ir siocialinį kultūrinį pagrindimą. Ir dėl abortų - na nesigilinau labai stipriai, bet kai žiniasklaidoje buvo akcentuota, kad kai kurie medikai pageidauja išvis nemokėti daryti abortų, tai man apsirodė nelabai priimtina. Kaip ir nepriimtina tai, kad RKB draudžia kontracepciją.

Kol dievas yra tiesiog suasmenintas arba nepažintų/nežinomų mokslui dalykų simbolis, ar visų žmonių jaučiama "meilės" išraiška, tol viskas kaip ir gerai. Blogis prasideda, kaip dievas kažką "liepia". (Čia mano pozicija ir nuomonė).

O kas dėl emancipacijos.. Matyt, taip jau veikia mano protas - man patinka logika ir nuoseklumas, įrodymai ir faktai. Natūraliai nelieka vietos mistikai. Ir kai tą įsisąmoninau, manu, kad gyvenu sąmoningiau ir geriau, nei tiesiog nekreipdama į tai dėmesio. Beje, aš ne tik netikinti, aš ir skeptikė. Auros, dvasios, vaiduokliai, minčių energija, homeopatija, užkalbėjimai ir tt. irgi sudaro mano "netikėjimą"

Žiniasklaida sudeda akcentus taip, kad dirgintų visuomenės nervus, nes tai apsimoka Taip, iš tiesų galima pasakyti ir taip - jie nenori mokytis besipraktikuodami atlikti abortus moterims pagal pageidavimą

Na, su mistika tai man kažkaip problemų nekyla. Net neabejoju, kad mokslas netrukus įrodys ir auras, ir minčių energijas ir dvasias ir t.t. O tada ir KB pripažins, nes dabar visą tą reikalą priskiria "ezoterinėms nesąmonėms". Va čia pas mane viduje trintis atsiranda - kai mistika iš ST ir NT, tai viskas ok, bet kai tik kas nors "į šoną", kol mokslas nepripažino - velnio darbas. Fizikos bandymai, berods, jau fiksuoja elektromagnetinį lauką aplink žmogaus kūną (aurą), vyksta bandymai aptikti dieviškąją dalelę, kuri suteikia materijai masę (kuo ne kūryba?) ir t.t.. Bet nebesiplėsiu šia tema, nes mokslininkė iš manęs nekokia, netruksiu nusišnekėti.

Elektra kažkada irgi buvo mistika, energija iš atomo skilimo - nesąmonė ir t.t.

Jei neturi su kuo pasikalbėti, o čia randa, tai puiku. Kiek aš suprantu šis forumas būtent tam ir skirtas, kad žmonės galėtų pasikalbėti. Galū gale , kad galėtų išsilieti, išsakyti savo mintis, lyginti jas su kitų ir atrasti kažką sau svarbaus. Stilius kiekvieno žmogaus yra skirtingas ir nieko tokio, kad kažkas rašo ne taip kaip kitas norėtų. Žinoma kultūra ir mandagumas puošia, bet to išmokstama sekant pavyzdžiu. Jei niekas nepasiduos, nepersiims blogu stiliumi, tai ir tas, kuris bendrauja nelabai mandagiai ims rašyti kiek kitaip. Bent man taip atrodo.


Tu rašai, kad pas tą savo bobutę (kiek suprantu ji tavo senelė) nenuvažiuoji, nebendrauji, jos neišklausai. Jei taip elgiasi ir kiti giminės ji gyvena nelaiminga ir vieniša. Nenuostabu, kad vieniši žmonės tampa pikti, ypač jei jie seni ir jiems sunku ir skausminga gyventi. Nerasdami žmonėse šilumos , manau jie pasamoningai pyksta už tas nepateisintas viltis būti reikalingais, mylimais. Vaikai augdami be meilės irgi panašūs į vilkiukus visiems šiepiančius dantis.


Taip mąsto didžioji dalis šiuolaikinės visuomenės - pakenčiu Dievą, kol jis kažkur šalia, bažnyčioje, bet jei kišasi į mano gyvenimą tada jam grietas ne...
Manau, kad tikėjimas tai meilės, pasitikėjimo ir atsidavimo fenomenas. Galima sakyti, kad tiki tik tada kai esi pasiryžęs pasitikėti ir atsiduoti. Jei tikiu, kad Dievas yra meilė, gailestingumas, išmintis, teisingumas ir gyvybė, kaip gi galiu nepasitikėti ir netatsiduoti Jo valiai, net jei jos nesuprantu? Kūdikis irgi nesupranta kur mama jį neša, bet šypsosi ir krykštauja, nes žino, kad mylinčios motinos rankose jis saugus. Net ir verkdamas, kad mama jam atlieka kokią nemalonią procedūrą jis tiesia rankas į ją, nes ji yra kūdikio saugumas. Aš mylinčio Dievo rankose irgi saugi, kas man be nutiktų, ką jis man be lieptų visa tai tik dėl mano saugumo ir gerovės.

Atleisk jei pakankinsiu Tave su savo ilga rašliavyba.
Matai ši tema išties yra nelengva, pradėjau sukti savo galvelę apie tai kas ta EMANCIPACIJĄ?. Greitai užmečiau akį dėl tiesioginio šio žodžio paaiškinimo ir vertimo :

http://lt.wikipedia....ki/Emancipacija

ar ji išviso asmeniui yra naudinga ar žalinga? Čia jau nuo asmens subrendimo priklauso, kaip jis suvokia tą laisvę. Tai išties sunki užduotis.... man ji nelengva.
Daug galima kalbėti apie laisvę, apie vidinę laisvę iki kokių ribų mes leidžiame savo laisvei išsiplėsti. Ar aš esu tikrai laisvas jeigu lipu kitam per galvą. Čia gi galima taip keliauti į liberalizmo lankas, kuris irgi kartais labai įvairiapusiškai suprantamas. Tai čia truputį į laisvės temą nukrypau.
Dabar toliau, kyla klausimas o kokios priežastys dabar skatina būti žmogų emancipuotu? Ir peršasi atsakymas: nes jis nesijaučia laisvas, nors jis kaip ir laisvas, jeigu emancipuotas. Va čia jau man prieštara .Kodėl žmogui reikia laisvintis nuo kažko, jei jis laisvas?
Toliau vystosi mintis, kad laisvo žmogaus kaip ir nėra, nes visi esame kažko tai suvaržyti. Nuo kažko priklausomi. Vadinasi toje nelaisvių sistemoje turiu būti tiek stiprus,arba sau melagis, kad įsivaiizduoti sugebėčiau jog esu laisvas nuo mane supančių įstatymų, religijų, tėvų, šeimos, tautos , elgesio normų, nuo Dievo.Na nuo ko tik panorėsi. O kas toliau?
Pereikim prie vedų. Tu klausi kas tada būtų jei katalikas mirtų o Dievas paklaustų.... Na nežinom išties ar Dievas puls klausti ar valgėm mėsą ar jo nevalgėm. Mano galva gal greičiau Jis paklaustų ar tu žmogeli pamaitinai, šalia tavęs alkstantį ar sušelpei vargša. Ne į mėsą ar žolę tikėjimas susiveda , o į MEILĘ.
Kai katalikas mirtų , tai manau jis jau yra tikintis Kristumi bet ne vedomis. tai čia kaip jau ir neturi jo graužti sąžinė ar valgė mėsą ar nevalgė.Gal tada reikia pakalbėti apie pasninką, kurio laikytis taip pat reikia turėti laisvą apsisprendimą, bet ne prievartinį. Jei žmogus myli artimą, save, Dievą jam nebus sunku papasninkauti atsisakyti kažko tai kad ir mėsos, vardan KO ? Vaikystėje aš maniau, kad jei valgysiu mėsą penktadienį ar kitu atitinkamu laikų kada skatinama susilaikyti nuo mėsiškų valgių, tai irgi maniau kaip kad ir daugelis mano, kad čia Dievas baisus nubaus ir jau mus šakės. Vistik pasninkas yra tai, kad susilaikau nebūtinai nuo mėsos, o nuo to kas mane labiausiai varžo. Pabandyk žmogeli atsisakyti kas brangiausia tavo kūnui, širdžiai , ir negana to dar imk ir atiduok tą dalį kitam stokojančiam. Link kur nukrypau vėlgi link meilės artimui, sau dėl Dievo.
Taigi emancipuotas katalikas niekada nebus katalikas, nebus stačiatikis , nebus pagaliau krikščionis, emancipuotas nelabai sutars ir su vedomis (sakraliniu žinojimų rinkiniu) , nes jis nesugebės laisvai priimti dvasinių dalykų, nes jis trokšta vadovautis tik savo protu. O matom iš patirties kad tas žmogaus protas gali būti žiauriai ribotas.
Tad gal geriau būti neemancipuotam, bet vedamam DVASIOS.O kas toji dvasia tai manau negaliu būti kategoriška teikdama kad tik katalikų, tik musulmonų tik tik krikščionių, čia priklauso nuo to ką žmogus išpažįsta. Kokiu tikėjimu gyvena.
Man yra brangus katalikiškas tikėjimo išpažinimas.ir jokios emancipacija manęs neįtakoja, nes esu dėkinga Dievui , kad galiu Jo dėka daryti daugelį apsisprendimų. Kai kada jie būna klaidingi, kai kada ne. Aiškiau pasakysiu ne nuo manęs viskas priklauso yra dalykai, kuriuos tvarko Dievas, o yra dalykų kuriuos tvarkau savo laisva valia ir apsisprendimu, kurį man taip pat suteikė Dievas. Ir aš Jį myliu.
Vėlgi atsisuku į MEILĘ. o meilėje ar yra prievarta, ar yra kokie nesutarimai, ar yra neapykanta, pavydas, nekantrumas. Meilėje yra atidavimas savęs kitam. Lengvai čia man kalbėti, bet va padaryti manau ne tik man bet ir visiems sudėtinga. Kaip gi čia išsižadant savęs mylėti artimą...? Sunku.
Kas išpažįsta kitą tikėjimą taip pat kalbės tik iš kito tikėjimo sferos.
O netikintis Dievu žmogus, ar kokia kita dievybe.Jis žinoma laikys save visagale emancipuota asmenybe. Emancipuota asmenybė yra nemylinti, bet tik save aukščiau visų kitų iškelianti, ir kas tada toliau? Tai tiek , to manojo supratimo.

Jau kokį penktą kartą atsakinėju į šitą nesamoningą argumentą - aš pačius elementariausius sveiko proto ir sveikos moralės standartus taikau ne piemenų tautai, o tam, kas ten vadinamas alfa ir omega, visagaliu visatos kūrėju. Jei jis ne geresnis nei senovės žydai ir yra jų lygyje, tai labai jau kerta per jo dieviškumą, ne? Apipjaustymų reikalavimas, kariavimas už vieną o ne už kitą gentį, vaikų skerdynės, kitatikių genocidas, nabašnikų prisikėlimai, pranašai ir t.t. - tai tiek 'dieviška', kiek senovės žydai galėjo prigalvoti, nei daugiau, nei mažiau


Papildyta:


Motyvai ir kilmė
http://www.cirp.org/...tory/dunsmuir1/

Komplikacijos, iskaitant dėl per didelio nukirpimo:
http://www.theepocht...ent/view/32683/

Senobiniai metodai
http://www.aboutcirc.com/tradit.htm


Papildyta:



Žmoguti, atsilieki, išmokus matyt DNR, šiandien Darvino teorija neabejoja joks protiškai sveikas žmogus Tai šiandien jau toks pats faktas, kaip ir žemės apvalumas, nesvarbu ką aiškina praplautų smegenų ir žalio supratimo apie mokslą neturintys religiniai kokaingalviai:) Evoliuciją kaip faktą jau net popiežius pripažino, o jis gi oficialiai neklystantis, plius turi tiesioginę liniją su dievu, gi negalėtu meluoti Beždžionės mūsų artimiausi pusbroliai, bulvės - tolimesni giminaičiai, live with it.

Dėl apipjaustymo - paskaityk, ten ir piešinukų yra, gal atšoks fantazija. Nemaišyk to su dabartiniu steriliu kosmetiniu apipjaustymu (kuris irgi toli gražu ne be problemų, bet čia jau kita tema). Esmė - jei senovės žydų dievas buvo, tai jis sadistas ir kažkoks iškrypėlis, kad tokią praktiką užkūrė, I'm sorry.. Sukurt žmogų pagal savo atvaizda, o paskui liept aštriais akmenimis ir nulinėmis medicinos žiniomis nupjauti ko nereikia? Jėzmą, į save iš šalies pažiūrėkit, kurie tikit tokiais dievais

Aiški ir primityvi sistema yra kur kas patogiau, nei tokios sistemos nebuvimas:) Koks jau ten tas atsisakymas:) Hardcore fanatai, tokie kaip Jonas Paulius II, tai ir rimbu save vanodavo pastoviai, tai tie gal ir atsisako kažko. O 99proc katalikų.. Mėsos nevalgyt kelias dienas per metus, savo nuodėmytes pasipasakot, po krekerį sekmadieniais suvalgyt, ir laikytis tų normų kurių visi ar taip ar taip stengiasi laikytis:) Na dar pasikalbėt su savo įsivaizduojamu draugeliu karts nuo karto.. kaip ir viskas.. Čia kažkur sunkumai yra? Ai nu tiesa, jo - kai kas nors gero nutinka, turi dėkot, bet kai kas nors blogo nutinka - turi irgi dėkot, kad išvis dar gali dėkot Ale susitvarko žmogeliai ir su tuom.. Bet užtai kiek pliusų už šitas visas 'ordalijas' gauna! Net iš nekurių SM komentatorių dažnai prasiveržia toks tamsokas sarkazmėlis - 'kai būsiu danguj, paskambink man iš pragaro, tada aš pasijuoksiu' Numirusiam pamojuoja ir pasako 'susitiksim danguj', dėl nuodėmių dažnai kaltina įsivaizduojamą nedraugelį šėtoną ir jo gundymą, meldžiasi angelų saugos tarnybai, ir t.t. Na kas dar gyvenime gali būti patogiau? Jokie milijonai juk negarantuos tokio komforto, kaip garantuoja toks tikėjimas

Deja, tikrovė yra kur kas sudėtingesnė, nei senovės žydų ar arabų raštai piešia. Ji nėra nei tokia primityvi, nei tokia patogi. Pvz, beveik visa visata mums yra mirtina, galim gyventi tik savo miniatiūriniame užkampyje, kuris dar ir pasmerktas sunaikinimui (ir kuriame 99proc kada nors gyvenusių gyvybės rūšių JAU yra išnykę, got the path?). Nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad yra kažkoks mūsų gerove besirūpinantis dievas, visas gyvasis pasaulis veikia ir milijonus metų veikė vienas kito draskymo ir mėsinėjimo principu. Dar ir šiandien mes draskom kolegas gyvūnus, kaip gyvūnai drasko kitus gyvūnus. Koks kūrėjas tai sugalvotų? Tik aišku, visa tai gali matyti, kai plačiai atmerki akis, nusiimi rožinius akinius, ir nesistengi matyti to, ką nori matyti

Good_girl o kaip jus apibūdintumėte savo dvasinį gyvenimą? Ne religinį, bet dvasinį, nes su žmogum, kuris viską suvokią per materialią prizmę sunku kalbėti ir jam aiškinti kokia nauda iš dvasingumo.

as pas ja nevaziuoju tik nuo tada, kai isdrisau leisti sau nebendrauti su zmonemis, po kontakto su kuriais jauciuosi sutrypta pazeminta ir visom prasmem sugniuzdyta. ji nera vienisa, mano sesuo su ja gyvenaa. o bjaurumas buvo lygiai toks pats, kai musu gimine dar visa gyva buvo ir visi savaitgaliai ir visos vasaros pas ja buvo leidziamos. cia vistiek man atrodo susije su nezmonisku religingumu, kai pati jauciasi teisybes neseja (matyut paveldejau ta bruoza as is jos )

As daznai pamastau, kad po keliu simtmeciu krikscionybe priartes prie isnykimo ribos. Nes jau dabar yra atskleista pakankamai daug nusleptu faktu, sukurta dokumentiniu filmu ir paviesinta. Zmones ne durni, jiems idomu tai, kas buvo slepiama ar glaistoma. Daugelis nusivilia ir pradeda i visa tai ziureti is kitos puses. Aisku besalygiskai tikinciam galveles nebepapurtysi jokiais irodymais. Bet vis delto manau, kad po daugelio metu zmonija atras naujas tiesas, naujas religijas ir galvos kokie tie krikscionys buvo svajotojai

Nebijok, tikrovė visai ne tokia baisi, kaip bandai pavaizduoti. Atsisėsk prie tvenkinio ankstų rytą, kai kyla rūkas ir prabunda paukščiai. Širdį užlieja pasigėrėjimas kaip viskas gražu, kvapnu , tyra trapu... Kur tas mirtinumas? Tau yra būtinybė iškeliauti iš žemės į nesvetingas kosmoso platybes? Tu savo gyvenime sulauksi pasaulio susinaikinimo, ar saulės užgęsimo? Rožinių akinių nereikia, bet nereikia ir juodų. Mes drąskom kolegas gyvūnus, kolegos gyvūnai kai turi galimybę drąsko mus - evoliucija, išgyvena stipriausieji. Kūno gyvybė neturėtų būti svarbiausias mūsų tikslas, nes, kad ir ką darytume, kad ir kaip besielgtume mūsų kūnas mirtingas. Yra kai kas svarbiau - dvasios tobulėjimas, meilės tvarumas, aukštesniųjų idealų puoselėjimas. Kai susmulkėjame iki mitybos ir išgyvenimo pasaulis atrodo kaip problemų sankaupa, o jei randame aukštesnį tikslą, tai kūno vargai mums tampa antraeiliais dalykais ir net matome vardan ko gyvybė gali būti nesvarbi. Jei to nebūtų neturėtume didvyrių, idealų, neturėtume kuo didžiuotis ir niekuo nebesiskirtume nuo mūsų kolegų beždžionių ir bulvių.


Suprantu, kaip sunku su tokiu žmogumi. Tik vis panašiais atvejais pagalvoju, kad gal ir su manim kitiem ne lengviau. O ypač, kai būsiu senutė ir mano mąstymą jau įtakos senatviniai pakitimai, kūno bėdos, gal būsiu blogesnė net to nenorėdama, tad tik užjaučiu tuos, kas pasiaukojamai prižiūri senus, irzlius žmones, bet jokiu būdu tų senukų nesmerkiu. Kaip pas mus sako "bijau padyvyt". Žmogui juk dažniau atsitinka taip kaip jis dievagojasi, kad neatsitiks. Gal vien tam, kad išmoktume pakantumo ir žinotume, kad ten krislas, apie kurį užsiminei, o mūsų aky rąstas. Nežinau ar man sektųsi kantriai gyventi su tokiu žmogum, bet noriu, kad sugebėčiau.


Ką nuslėpė? Gal atleisti yra žiauru? Gal mylėti - žalinga? O gal ištikimybė yra žmogaus teisių pažeidimas? Ką atras? Kokius naujus teisingesnius tarpusavio sugyvenimo principus galima atrasti?
O krikščionys tikrai svajotojai, jie tiki, kad visi žmonės gali būti geri. Gal ir atras kas nors kad gerumas patologija ir žmogui nebūdinga, o per prievartą religijos užkrauta, tada pergalingai iš to išsilaisvins...
(norėjau pajuokauti, atleiskit jei atrodys, kad ironizuoju... )

Verta susimąstyti apie Dievo buvimo pamąstymus iš žymaus, pirmiausia, matematikoje, fizikoje bei atradimuose, prancūzo Paskalio. Koks jo indelis į mokslą, ko gero visi žinom. Tai gi, jo matematiškas pamąstymas.

Perteikiu savais žodžiais, nes neturiu su savimi po ranka jo knygos.

Jis teigia, kad yra tik keturios galimybės ir ką mes gauname arba ko netenkame per tas galimybes žiūrint į amžinybę, nes esame šioje Žemėje labai trumpam. Niekas to paneigti negali, kad ir šimtą metų išgyventume, kad tai labai trumpas laikas Žemėje. Tai gi:

1. Dievas yra ir mes Dievu tikime: mes GAUNAME VISKĄ (amžinąjį gyvenimą).
2. Dievas yra ir mes Dievu netikime: mes NETENKAME VISKO (amžinojo gyvenimo).
3. Dievo nėra ir mes Dievu tikime: mes NEGAUNAME NIEKO (turime tik žemiškąjį gyvenimą, kokį nugyvensime).
4. Dievo nėra ir mes Dievu netikime: mes NEGAUNAME NIEKO (turime tik žemiškąjį gyvenimą, kokį nugyvensime).

Ir gale jis klausia: kiek žmogus turi būti neprotingas bei netikėti Dievu, kad rizikuotų viską prarasti, nes jei Dievas yra, taip ir bus. Bet jei Dievo nėra, tai daugiausiai mes liksime kažkieno akyse kvailiai. Tačiau ar tai jau tada bus kam nors svarbu.

Good girl, o ar tu žinai, kas ten vadinama alfa ir omega?