Alkoholizmas vienaip ar kitaip yra palietęs kiekvieną iš mūsų,jei ne tiesiogiai , tai kitais keliais...Kokiais metodais sieksime blaivybės neturi reikšmės,svarbiausia norėti išmokti gyventi blaiviai.Ačių tiems žmonėms , kas sukūrė naują svetainę http://www.bukblaivus.lt/index.php Ji apima ir sujungia visus norinčius mesti gerti bet kokiais metodais...
O aš tai stebiu tokią mano galvai neįprastą situaciją, kad pradeda palengva girtuokliauti pusamžės išsilavinusios moterys. Vat kiekvieną beveik vakarą iškala po pusbonkį kokių žalių devynerių, buteliuką vyno, ar kokias 3-4 skarbonkes alaus...nu vat šiaip sau, atsipalaidavimui, prie teliko.... ir žiūriu, kad tos ponios vis didina tą savo normą ir didina...taip nejučiom ir tampama alkoholikais...bet pabandžiau iš tolo pasakyt vienai, kitai, kad gal daugoka būtų , tai nesupranta, ką aš čia kalbu...tipo, čia normalu, gi toks darbas įtemptas...nežinau...man kažkaip toks gėrimas vienai sau nepriimtinas...ar aš labai klystu? 
Onomotopėja,alkoholis yra labai klastingas .Jis pradžiai veikia atpalaiduojančiai,su laiku tampa tarsi palydovas stresu, nuovargio nuėmimui, bet palaipsniui vis reikia didesnio kiekio.Palaipsniui tampi pats nejausdamas priklausomu nuo alkoholio...Išsilavinusios moters pasakojimas... :dirbau pedagoge ,kartais kai pavargdavau nuo įtampos darbe ušsukdavau pas draugę ir atsipalaidavimui išgerdavome po stikliuką kitą. Vėliau pradėjau pati parsinešt į namus ir viena išgėrinėt. taip daug patogiau, nes niekas nemato, nežino. Taip tesėsi metu, kitus.Rytais pradėjau blogai jaustis nes jau kartais vakarais ir padaugindavau. Išgėriau ryte 50 gramų ir vėl pagerėjo. Galėdavau vėl eiti į darbą. Kartais jau ir iki pietų prireikdavo išgert dozę, kad galėčiau sulaukt darbo pabaigos.Kolektyvo pradėjau vengti,tolau nuo jo ,nes bijojau,kad supras ,jog pastoviai išgėrinėju.Pamažu įklimpau į alkoholizmą.Nors iš aplinkinių niekas neitarė, nes nematė girtos . Aš viena namuose smigdavau iki sąmonės praradimo... Mane labai sukrėtė vienos mokinukės pasakymas .Ji palaukė kol vaikai išbėgs iš klasės ir priėjusi pradėjo prašyt ,kad nebegerčiau , nes toks pat kvapas namuose ir nuo tėčio ,kuris geria ir girtas grįžta į namus.Aš tik dabar supratau, kad jau esu įklimpusi,kad esu alkoholikė.Tik po pusmečio, kai visai nebegėriau viena kolegė pasakė,ąčiū tu pasitaisei ,grįžai į normalų gyvenimą... Visdėlto , kad ir kaip slėpiausi buvau pastebėta... Vis žinojo, tik ne aš...
Sveiki, mano tėtis buvo alkoholiku. Rašau - buvo, nes, tikiuosi, tą nepriklausomybę išmoko suvaldyti, visiškai atsisakęs alkoholio... Oi, ne, rašau nesąmonę - neišmoko suvaldyti, o išmoko gyventi su ja...
O buvo taip - jis gėrė nuo mažens, beveik nuo 15 metų, kaip ir visi tada gėrė kaimuose, uždirbdami pinigus kolchozuose. Taigi, jis galėdavo išgerti per dieną po du litrus degtinės ir atrodyti adekvatus. Bet toks jis buvo maždaug iki 40 metų. Buvo ir blaivių periodų, ir užgėrimų, kol pagaliau atsidūrė duobėje - mama išsiskyrė, jis savo butą įkeitė, įmonė, kur dirbo, bankrutavo... Nepalikau nelaimėje - skolą išpirkau, suteikiau darbą, kad turėtų iš ko gyventi, rėmiau materialiai, padėjau įsigyti teises, nusipirkti automobilį, bet priklausomybė jį nuolat persekiojo...
Vieną dieną mane iškvietė jo moteris, su kuria lig šiol gyvena. Atvažiavau, žiūriu - sėdi senyvas vyras, kretančia galva ir drebančiomis rankomis, apseilėtu smakru ir nerišliai lemenantis... Vieną išgirdau tiksliai - dukra, padėk... Jo moteris užsirėkė - kai aš tau siūliau, tai nenorėjai, o jai tai - padėk... Nutildžiau ją, paėmiau tėtį už rankos, nuvaliau smakrą ir pažadėjau jo nepalikti - jis pažadėjo stengtis...
Vnž, išlaikė dviejų savaičių blaivybės, užsikodavo - visą laiką buvau šalia, net per kodavimąsi už durų sėdėjau...
Kagi, jau beveik šešerius metus negeria, pakartotino kodo neprireikė.
Tačiau lig šiol jam karštą vasaros dieną norisi gurkštelti šalto alaus.
Norisi, bet jis susilaiko - žino, kad tai - pirmas žinsgnis atgal, į praeitį...
Papildyta:
Toliau tęsėsi mano istorija. Iš tėčio paveldėjau stiprią toleranciją alkoholiui - galėjau ir galiu išgerti daug, pagiriomis nesirgau ir nesergu. Bet... Atsirado "kablio" sindromas - noriu dar ir dar, nors ir gėriu tik apsvaigimo palaikymui.
Suprantu, kad tai problema - tuo labiau, kad kiekvieną vakarą noriu atsipalaiduoti, nusiperku vyno. Nors ir gero, kokybiško, bet tai - saviapgaulė, kaip ir bandymas save pateisinti - turiu darbą, pakankamai uždirbu, apsirūpinusi, išsilavinusi, rytais neturiu problemų, vežu sūnų į mokyklą, važiuoju į darbą...
Suprantu, kad sėdžiu ant tiksinčios bombos -dar kiek ir viskas pasikeis... Juk jau ir dabar nelieka laisvalaikio, kurį atima alkoholis, jau dabar pamiršau, kaip atsipalaiduodavau be jo...
Sutikau vyrą (su buvusiu išsiskyrėme, nes manęs nemylėjo - traumos nebuvo, nes pati tokį sprendimą priėmiau)... Mano draugas - kopija mano tėčio, tiesa, prastesnė...
Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad yra narkomanas. Narkotikų atsisakė, nes norėjo išsaugoti mūsų ryšį. Deja, priklausomybę jiems pakeitė kita - alkoholiui. Geria kasdien, nuo ryto, tolerancija didelė, rytais pagirios, drebančios rankos, pykinimas, silpnumas...
Vnž, visa puokštė...
Kovojau su tuo ir jis stengėsi - NIEKO. Koduoti jį atsisakė - atseit, neuronai smegenyse sužaloti narkotikų, todėl kodas neveiks. Pats bandė negerti - trečioj dienoj neišlaiko: mažutis "pretekstas", paties išprovokuotas ir jau prie kiosko bambalius tuština. Susilaužė ranką, koją, įsigijo opą, kepenis byra. O juk tik trisdešimties metų...
Labai atsiprašau, kadrašau atskiromis žinutėmis - nežinau leistinų žinučių ilgio limito
O buvo taip - jis gėrė nuo mažens, beveik nuo 15 metų, kaip ir visi tada gėrė kaimuose, uždirbdami pinigus kolchozuose. Taigi, jis galėdavo išgerti per dieną po du litrus degtinės ir atrodyti adekvatus. Bet toks jis buvo maždaug iki 40 metų. Buvo ir blaivių periodų, ir užgėrimų, kol pagaliau atsidūrė duobėje - mama išsiskyrė, jis savo butą įkeitė, įmonė, kur dirbo, bankrutavo... Nepalikau nelaimėje - skolą išpirkau, suteikiau darbą, kad turėtų iš ko gyventi, rėmiau materialiai, padėjau įsigyti teises, nusipirkti automobilį, bet priklausomybė jį nuolat persekiojo...
Vieną dieną mane iškvietė jo moteris, su kuria lig šiol gyvena. Atvažiavau, žiūriu - sėdi senyvas vyras, kretančia galva ir drebančiomis rankomis, apseilėtu smakru ir nerišliai lemenantis... Vieną išgirdau tiksliai - dukra, padėk... Jo moteris užsirėkė - kai aš tau siūliau, tai nenorėjai, o jai tai - padėk... Nutildžiau ją, paėmiau tėtį už rankos, nuvaliau smakrą ir pažadėjau jo nepalikti - jis pažadėjo stengtis...
Vnž, išlaikė dviejų savaičių blaivybės, užsikodavo - visą laiką buvau šalia, net per kodavimąsi už durų sėdėjau...
Kagi, jau beveik šešerius metus negeria, pakartotino kodo neprireikė.
Tačiau lig šiol jam karštą vasaros dieną norisi gurkštelti šalto alaus.
Norisi, bet jis susilaiko - žino, kad tai - pirmas žinsgnis atgal, į praeitį...
Papildyta:
Toliau tęsėsi mano istorija. Iš tėčio paveldėjau stiprią toleranciją alkoholiui - galėjau ir galiu išgerti daug, pagiriomis nesirgau ir nesergu. Bet... Atsirado "kablio" sindromas - noriu dar ir dar, nors ir gėriu tik apsvaigimo palaikymui.
Suprantu, kad tai problema - tuo labiau, kad kiekvieną vakarą noriu atsipalaiduoti, nusiperku vyno. Nors ir gero, kokybiško, bet tai - saviapgaulė, kaip ir bandymas save pateisinti - turiu darbą, pakankamai uždirbu, apsirūpinusi, išsilavinusi, rytais neturiu problemų, vežu sūnų į mokyklą, važiuoju į darbą...
Suprantu, kad sėdžiu ant tiksinčios bombos -dar kiek ir viskas pasikeis... Juk jau ir dabar nelieka laisvalaikio, kurį atima alkoholis, jau dabar pamiršau, kaip atsipalaiduodavau be jo...
Sutikau vyrą (su buvusiu išsiskyrėme, nes manęs nemylėjo - traumos nebuvo, nes pati tokį sprendimą priėmiau)... Mano draugas - kopija mano tėčio, tiesa, prastesnė...
Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad yra narkomanas. Narkotikų atsisakė, nes norėjo išsaugoti mūsų ryšį. Deja, priklausomybę jiems pakeitė kita - alkoholiui. Geria kasdien, nuo ryto, tolerancija didelė, rytais pagirios, drebančios rankos, pykinimas, silpnumas...
Vnž, visa puokštė...
Kovojau su tuo ir jis stengėsi - NIEKO. Koduoti jį atsisakė - atseit, neuronai smegenyse sužaloti narkotikų, todėl kodas neveiks. Pats bandė negerti - trečioj dienoj neišlaiko: mažutis "pretekstas", paties išprovokuotas ir jau prie kiosko bambalius tuština. Susilaužė ranką, koją, įsigijo opą, kepenis byra. O juk tik trisdešimties metų...
Labai atsiprašau, kadrašau atskiromis žinutėmis - nežinau leistinų žinučių ilgio limito
Diemo, kiekvienas esame atsakingas uz savo gyvenima. perskaicius jusu posta, man kyla tik vienas klausimas-ar tikrai norite vel pereiti per visa tai?augote su alkoholiku tevu, rupinotes juo..ar norite aukotis ir rupintis ir gerianciu vyru? turbut pati zinote, kad butu daug geriau nutraukti visus rysius su juo....kol dar nera bendru namu, vaiku, santuokos (jei teisingai supratau viso to nera). zinoma, negrazu palikti zmogu bedoje, nelaimeje, taciau jis net nenori keistis, nenori gydytis. nepades nei jusu prasymai, nei maldavimai, nei jo pazadai. kam gaisti ir vel gadintis savo gyvenima, jei esate laisva rinktis? alkoholizmas-ne liga, tai pasirinkimas.
Draugas trejus metus bandė tai pakeisti, bet...
Jis iš nevilties išsikvietė psihiatrus - išvežė. Manė, kad bent ten kažkaip jam padės - išgulėjo savaitę, po savaitės vėl užgėrė. Vėl išsikvietė - nepaguldė, apšaukė simuliantu... Pakeliui namo jį sumušė, gėrė dvi dienas, būdamas pas savo močiūtę...
Supratau, kad daugiau netversiu - paprašiau išsikraustyti iš mano namų. Apsigyveno pas tėvus, pažadėdamas negerti. Išgyveno pas juos keturias dienas - ten irgi ne pyragai: jie geria, keiksmai, barniai...
Ir tada jis suprato, kaip gera buvo mūsų namuose - ramu, tylu, saugu... Bet aš nesutikau jo priimti, nes bijau dėl savo ir sūnaus ateities - juk ir pati turiu problemą.
Dabar jis yra Priklausomybės ligų centre - blaivinimo kursą praeina. Man gaila jį matyti, apsvaigusį nuo raminančiųjų - lankau kasdieną.
Po šio kurso galvojame praeiti Minesotos programą, o tada - į AA.
Jis šiek tiek spyriojasi dėl Minesotos, nes buvę ten jam pasakoja, kad ten blogiau, nei kalėjime. Ir dar dirbti verčia
O aš jam aiškinu, kad darbas - terapija prieš alkoholizmą, alkoholikai nenori dirbti, todėl ir kovoja kompleksiškai su ta priklausomybe.
Jam aš pasakiau, kad laikau save alkoholike, todėl būtinai eisiu kartu į AA.
Jis dar to nesuvokia - jam žmogus, kuris gali dirbti, turi siekius ir sugeba vairuoti, negali būti alkoholiku...
Nežinau, ką dar parašyti... Gal kiek papasakosiu vėliau, kaip mums sekėsi. Nenoriu draugo palikti - jis geras žmogus, tiesiog serga, jam reikalinga pagalba ir parama. O jei pavyks priklausomybę įveikti kartu - didesnės dovanos gyvenime ir nesitikėčiau.
Beje, tai būtų dovana ir mano sūnui, kuris jau pastebi problemą...
Papildyta:
Atleiskite spilka,
vėlesnis mano postas gal labiau paaiškins viską...
Taip, aš nenoriu aukoti gyvenimo žmogui, kuris nenori keistis. Bet jei jis stengiasi, bando, jo nepaliksiu, kol matysiu realias pastangas.
Jam tikrai dabar sunku - jis suvokia visą siaubą tos situacijos: jam girdomi tokie raminantieji, kad jis negali rišliai kalbėti, tiesiai vaikščioti... Aš nežinau, ar ttikrai taip reikia blaivinti - žmones, nesu specialiste. Bet viduje tam jaučiu kažkokį nepakantumą.
Bet jis tai kenčia ir net psichiatrus išveda iš kantrybės su prašymas padėti išsiaiškinti, kodėl jis tapo priklausomas, ko jam gyvenime trūko, kas ne taip...
Jis iš nevilties išsikvietė psihiatrus - išvežė. Manė, kad bent ten kažkaip jam padės - išgulėjo savaitę, po savaitės vėl užgėrė. Vėl išsikvietė - nepaguldė, apšaukė simuliantu... Pakeliui namo jį sumušė, gėrė dvi dienas, būdamas pas savo močiūtę...
Supratau, kad daugiau netversiu - paprašiau išsikraustyti iš mano namų. Apsigyveno pas tėvus, pažadėdamas negerti. Išgyveno pas juos keturias dienas - ten irgi ne pyragai: jie geria, keiksmai, barniai...
Ir tada jis suprato, kaip gera buvo mūsų namuose - ramu, tylu, saugu... Bet aš nesutikau jo priimti, nes bijau dėl savo ir sūnaus ateities - juk ir pati turiu problemą.
Dabar jis yra Priklausomybės ligų centre - blaivinimo kursą praeina. Man gaila jį matyti, apsvaigusį nuo raminančiųjų - lankau kasdieną.
Po šio kurso galvojame praeiti Minesotos programą, o tada - į AA.
Jis šiek tiek spyriojasi dėl Minesotos, nes buvę ten jam pasakoja, kad ten blogiau, nei kalėjime. Ir dar dirbti verčia
O aš jam aiškinu, kad darbas - terapija prieš alkoholizmą, alkoholikai nenori dirbti, todėl ir kovoja kompleksiškai su ta priklausomybe.Jam aš pasakiau, kad laikau save alkoholike, todėl būtinai eisiu kartu į AA.
Jis dar to nesuvokia - jam žmogus, kuris gali dirbti, turi siekius ir sugeba vairuoti, negali būti alkoholiku...
Nežinau, ką dar parašyti... Gal kiek papasakosiu vėliau, kaip mums sekėsi. Nenoriu draugo palikti - jis geras žmogus, tiesiog serga, jam reikalinga pagalba ir parama. O jei pavyks priklausomybę įveikti kartu - didesnės dovanos gyvenime ir nesitikėčiau.
Beje, tai būtų dovana ir mano sūnui, kuris jau pastebi problemą...
Papildyta:
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 15:48)
Diemo, kiekvienas esame atsakingas uz savo gyvenima. perskaicius jusu posta, man kyla tik vienas klausimas-ar tikrai norite vel pereiti per visa tai?augote su alkoholiku tevu, rupinotes juo..ar norite aukotis ir rupintis ir gerianciu vyru? turbut pati zinote, kad butu daug geriau nutraukti visus rysius su juo....kol dar nera bendru namu, vaiku, santuokos (jei teisingai supratau viso to nera). zinoma, negrazu palikti zmogu bedoje, nelaimeje, taciau jis net nenori keistis, nenori gydytis. nepades nei jusu prasymai, nei maldavimai, nei jo pazadai. kam gaisti ir vel gadintis savo gyvenima, jei esate laisva rinktis? alkoholizmas-ne liga, tai pasirinkimas.
Atleiskite spilka,
vėlesnis mano postas gal labiau paaiškins viską...
Taip, aš nenoriu aukoti gyvenimo žmogui, kuris nenori keistis. Bet jei jis stengiasi, bando, jo nepaliksiu, kol matysiu realias pastangas.
Jam tikrai dabar sunku - jis suvokia visą siaubą tos situacijos: jam girdomi tokie raminantieji, kad jis negali rišliai kalbėti, tiesiai vaikščioti... Aš nežinau, ar ttikrai taip reikia blaivinti - žmones, nesu specialiste. Bet viduje tam jaučiu kažkokį nepakantumą.
Bet jis tai kenčia ir net psichiatrus išveda iš kantrybės su prašymas padėti išsiaiškinti, kodėl jis tapo priklausomas, ko jam gyvenime trūko, kas ne taip...
keik jusu sunui metu?jau dabar pastebi problema?
zinoma, tai jusu gyvenimas, pati turite priimti sprendimus.
tikite, kad visa tai pades?o kas, jeigu ne?
mano tevas taip pat alkoholikas..nuo pat jaunystes..jam siuo metu 56...gerdavo ne pastoviai, budavo ivairiu laikotarpiu..aciu D jis gan ramus alkoholikas, gerdavo vienas, ramiai, tvarkingai, nesimusdavo, nerekaudavo....isbande atrodo visus imanomus budus, AA, ivairus vaistai, kodavimasis, psichologas, psichiatras, ligonines ir pan...niekas nepadejo. atrodo norejo nebegert, bet....visada padejau, palaikiau, mama taip pat...bet tikrai kartais susimastau ar vertejo...tai kainavo begale nervu ir sveikatos...begale. o jis liko toks pat, su tokia pat priklausomybe. vis svarstau, kaip butu baigesi, jei butume viena diena tiesiog paprasiusio jo iseiti...
zinoma, tai jusu gyvenimas, pati turite priimti sprendimus.
tikite, kad visa tai pades?o kas, jeigu ne?
mano tevas taip pat alkoholikas..nuo pat jaunystes..jam siuo metu 56...gerdavo ne pastoviai, budavo ivairiu laikotarpiu..aciu D jis gan ramus alkoholikas, gerdavo vienas, ramiai, tvarkingai, nesimusdavo, nerekaudavo....isbande atrodo visus imanomus budus, AA, ivairus vaistai, kodavimasis, psichologas, psichiatras, ligonines ir pan...niekas nepadejo. atrodo norejo nebegert, bet....visada padejau, palaikiau, mama taip pat...bet tikrai kartais susimastau ar vertejo...tai kainavo begale nervu ir sveikatos...begale. o jis liko toks pat, su tokia pat priklausomybe. vis svarstau, kaip butu baigesi, jei butume viena diena tiesiog paprasiusio jo iseiti...
Aš visdar ir pati negaliu suvokti realybės - žinodama, kad esu priklausoma, beveik tuo neabejoju, susitaikyti su tuo, kad NIEKAD, NIEKADA negersiu net lašelio alkoholio.
O juk taip ir privalėsiu padaryti.
Reikės rasti tam atsvarą, kitus atsipalaidavimo būdus.
Ieškoti atsakymų savyje, nes nemanau, kad genetiškai esu paveikta. Nežiūrint, kad mano tėtis - alkoholikas.
Ir dar - privalau dėl SAVĘS, tadadėl SŪNAUS, dėl savo VYRO jau nuo ryt viską keisti.
Kitaip viskas netenka prasmės.
Tuo labiau, jei draugas išsikapstys, o vakarais matsy, kaip aš gurkšnoju vyną...
O juk taip ir privalėsiu padaryti.
Reikės rasti tam atsvarą, kitus atsipalaidavimo būdus.
Ieškoti atsakymų savyje, nes nemanau, kad genetiškai esu paveikta. Nežiūrint, kad mano tėtis - alkoholikas.
Ir dar - privalau dėl SAVĘS, tadadėl SŪNAUS, dėl savo VYRO jau nuo ryt viską keisti.
Kitaip viskas netenka prasmės.
Tuo labiau, jei draugas išsikapstys, o vakarais matsy, kaip aš gurkšnoju vyną...
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 16:06)
keik jusu sunui metu?jau dabar pastebi problema?
zinoma, tai jusu gyvenimas, pati turite priimti sprendimus.
tikite, kad visa tai pades?o kas, jeigu ne?
mano tevas taip pat alkoholikas..nuo pat jaunystes..jam siuo metu 56...gerdavo ne pastoviai, budavo ivairiu laikotarpiu..aciu D jis gan ramus alkoholikas, gerdavo vienas, ramiai, tvarkingai, nesimusdavo, nerekaudavo....isbande atrodo visus imanomus budus, AA, ivairus vaistai, kodavimasis, psichologas, psichiatras, ligonines ir pan...niekas nepadejo. atrodo norejo nebegert, bet....visada padejau, palaikiau, mama taip pat...bet tikrai kartais susimastau ar vertejo...tai kainavo begale nervu ir sveikatos...begale. o jis liko toks pat, su tokia pat priklausomybe. vis svarstau, kaip butu baigesi, jei butume viena diena tiesiog paprasiusio jo iseiti...
zinoma, tai jusu gyvenimas, pati turite priimti sprendimus.
tikite, kad visa tai pades?o kas, jeigu ne?
mano tevas taip pat alkoholikas..nuo pat jaunystes..jam siuo metu 56...gerdavo ne pastoviai, budavo ivairiu laikotarpiu..aciu D jis gan ramus alkoholikas, gerdavo vienas, ramiai, tvarkingai, nesimusdavo, nerekaudavo....isbande atrodo visus imanomus budus, AA, ivairus vaistai, kodavimasis, psichologas, psichiatras, ligonines ir pan...niekas nepadejo. atrodo norejo nebegert, bet....visada padejau, palaikiau, mama taip pat...bet tikrai kartais susimastau ar vertejo...tai kainavo begale nervu ir sveikatos...begale. o jis liko toks pat, su tokia pat priklausomybe. vis svarstau, kaip butu baigesi, jei butume viena diena tiesiog paprasiusio jo iseiti...
Sūnui penkiolika. Ne, jis nemato manęs girtos - jis mato vyno taurę ant stalo, ir tai jį siūtina.
Nors... gal tik aš nepastebiu savo pakitusiso kalbėsenos ar elgesio, o jis tą fiksuoja.
Jūsų pasakojimas apie jūsų tėtį labai panašus į mano istoriją iki jam metus gerti.
Beje, radikalūs sprendimai verčia žmones apsispręsti - galimai jūsų tėčiui to reikėtų.
Ir dar - šiuo metu mano bendravims su tėčiu yra nutrūkęs. Jo moteris neleidžia mums bendrauti. Todėl mano auka buvo prasminga, bet nedėkinga
Papildyta:
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 16:14)
taip, pirmiausia turite pradeti nuo saves. negalite tiketis, kad jis mesk gerti, o jus tuo tarpu ne. man idomu, kokia jo seima?ar pas ji seimoje buvo alkoholiku? ar esate, kada nuosirdziai klaususi, kodel jis geria? as karta paklausiai savo tevo...geriau buciau neklaususi.
Žinoma, kad nuo savęs ir vardan, pirmiausia, savęs. Tai - ne egoizmas, o tikras tikslo suvokimas.
Jo šeima - abutėvai kažkada buvo labai "gerai stovintys", vėliau jų pasilinkasminimai peraugo į alkoholizmą. Jie laikosi tokios sampratos - patvoriais nesivoliojame, tai ir neesame alkoholikais. Nors jie, jei pakaktų pinigų, gertų kasdien... O šiaip geria, kai pinigų yra, kartais, jei nėra, pasiskolina.
Draugo klausiau, atskymas - nemoku atsipalaiduoti, blogai jaučiuosi neišgėręs, reikia bendravimo, o jis neįmanomas, negeriant alkoholio.
Jei ne labai asmeniška, ką pasakė jūsų tėtis?
tokio amziaus vaikai viska pastebi..patikekite manimi..tikrai turite stengtis, ne tik, kad jis nematytu jusu girtos, bet ir nematytu taures ant stalo...
taip, jus padejote savo tevui..ta auka nebuvo beprasme..turbut del to ir viliates, kad padesite savo draugui ir jis issikapstys...
tuo ir skiriasi musu istorijos..nei man, nei kam kitam nepavyko padeti mavo tevui, o ir atsakymas i mano uzduota klausima, man atvere akis, kad niekas jam nepades....
taip, jus padejote savo tevui..ta auka nebuvo beprasme..turbut del to ir viliates, kad padesite savo draugui ir jis issikapstys...
tuo ir skiriasi musu istorijos..nei man, nei kam kitam nepavyko padeti mavo tevui, o ir atsakymas i mano uzduota klausima, man atvere akis, kad niekas jam nepades....
QUOTE(spilka' @ 2012 09 30, 16:23)
tokio amziaus vaikai viska pastebi..patikekite manimi..tikrai turite stengtis, ne tik, kad jis nematytu jusu girtos, bet ir nematytu taures ant stalo...
taip, jus padejote savo tevui..ta auka nebuvo beprasme..turbut del to ir viliates, kad padesite savo draugui ir jis issikapstys...
tuo ir skiriasi musu istorijos..nei man, nei kam kitam nepavyko padeti mavo tevui, o ir atsakymas i mano uzduota klausima, man atvere akis, kad niekas jam nepades....
taip, jus padejote savo tevui..ta auka nebuvo beprasme..turbut del to ir viliates, kad padesite savo draugui ir jis issikapstys...
tuo ir skiriasi musu istorijos..nei man, nei kam kitam nepavyko padeti mavo tevui, o ir atsakymas i mano uzduota klausima, man atvere akis, kad niekas jam nepades....
Na ne, jis man sakę pastabas, būdamas mažesniu, bet aš vis kažkaip išsisukdavau...
Melavau sau ir jam.
Tik su laiku ėmiau suprasti, kad didelės pajamos, verslas, gerbūvis nėra kliūtis įgyti priklausomybę. Ir tokių žmonių net daugiau, nei vargingai gyvenančių...
Man labai gaila dėl sitaucijos su tėčiu - bet gal jam ir reikia labai radikalus sprendimo, pvz, skyrybų ar namų netekties galimybės? Aš nežinojau jo situacijos, bet kartais tai "supurto" žmogų. Jis ima mąąstyti, vertina, sveria, matuoja ir apsisprendžia.
Ar jūsų tėtis bandė išsigydyti savo noru?
