Globėjų paplepėjimai, kasdienybė

#313
QUOTE(alfija @ 2006 07 18, 21:21)
o aš turėjau galvoj,kad globėjai visgi yra tiktai globėjai,kad dėl savęs jie sugeba daryti tą takoskyrą ir atėjus reikalui bus tinkamai pasiruošę išsiskirti su vaiku(įvaikinimas,grąžinimas biologiniams tėvams),bet ne laikyti jo svetimu.Net nežinau kaip čia paaiškint.Kad sau ,va patys sau gerai žino,kad jie globėjai,o vaikai visada savi ir tik savi.Srendimas pasiimti vaiką atsiranda anksčiau.Čia beveik kaip nėštumas smile.gif .
Papildyta:
o dėl times out,tai Getter,vaikui reikia duoti laiko pačiam nuspręsti,kada ir kaip jis atsiprašys,o ne daryti pastovų ir ilgalaikį spaudimą.Neatsiprašė tai neatiprašė,visda gali pasakyti,nu ką dabar padarysi,tu pasielgei nederamai,ir man dėl to liūdna.O kam tas spaudimas,tiek minučių,pokalbis irt.t.,palauk kol jis pats ateis,kol jis pats bandys perprasti irgi kokios čia tos taisyklės.Vaikas ir prisimena ir žino kas ja pasakyta,jis bando ribas,nu tegu ir sužino kaip tos ribos atrodo.Kuo daugiau aiškinsi,tuo mažiau paaiškinsi,tiesiog vaikas nebesiklausys.

Žinai yra labai gera laida "super nanny" Ten ta auklė važiuoja į šeimas kurios "duodavo" vaikams laiko, "leisdavo" patiems susivokti ir susiprasti....tik kažkodėl niekas nesikeisdavo rolleyes.gif o tik blogėdavo..Dėl ko ta "nanny" ir būdavo kviečiama...
Aš apie tą "time out" sužinojau labai seniai, kai dirbau amerikos mokyklos darželyje, pagal amerikiečių programą, kurioje būtent ir buvo vienintelė taikoma bausmė - time out (kas reiškia - pertrauka)... Juk jei tai būtų neveiksminga...argi ji būtų taikoma??? Be to šitoj šaly kur dirbu, darželiuose ir mokyklose būtent tik tokios bausmės....namuose irgi dažniausiai (bet negaliu pasakyti kad nebūna smurto ir pan.)...
Situacija:
Vaikas netinkamai elgiasi pvz atiminėja žaislą iš sesės (sesė jau pamėlusi verkia)...mama pasako "Prašau neatiminėti žaislo iš sesės"...vaikas neklauso ir toliau atiminėja...mama "aš tave perspėjau, einam pabūsi viena ir pagalvosi apie savo poelgį. Esi nubausta, nes atiminėjai žaislą iš sesės, nors aš tau pasakiau, kad taip negalima daryti. Pabusi čia (?) minučių, tada aš ateisiu ir mes apie tai pakalbėsim"...praeina (?) min, mama grįžta ir klausia " ar žinai kodėl buvai čia pasodinta?" vaikas " nes atiminėjau iš sesės žaisliuką" mama: " juk tu žinai, kad negražu atiminėti žaisliuką, jei tu jo nori, turi jos paprašyti, arba palaukti kol ji su juo nebežais" vaikas "taip žinau" mama "norėčiau, kad manęs atsiprašytum, nes nepaklausei manęs kai aš tave sudraudžiau, ir po to eisime atsiprašyti sesės" Vaikas "atsiprašau mamyte" ir jie abu apsikabina...ir nueina atsiprašyti sesutės...
Dabar tu man pasakyk ar pasakydama "man taip liūdna" tą patį "duodi" vaikui kaip šitu atveju?????
Šitu atveju tu parodai :
- Kad toks elgesys netoleruojamas
- Parodai vaikui pagarbą, nes duodi perspėjimą
- Duodi vaikui laiko apgalvoti savo poelgį
- Suteiki galimybę apie tai kas atsitiko pasikalbėti
- Paaiškini vaikui kaip jis tokioj situacijoj galėjo pasielgti ir koks jo elgesys yra toleruojamas.
- Suteiki vaikui galimybę būti atsakingam už savo poelgį - skatindama atsiprašyti.
- Vaikas gauna "one to one" (akis į akį) dėmesį.
- Parodai vaikui savo meilę, priimdama jo atsiprašymą ir apkabindama, skatindama kitą kartą apgalvoti prieš elgiantis ir t.t.

Pasakydama " man taip liūdna, kad tu taip padarei" :
- konstatuoji, kad tau liūdna dėl tokio jo poelgio...
Vaikas:
- lieka neatsakingas už savo poelgį
- nesupranta, kad toks jo elgesys yra netoleruojamas ir netinkamas
- neturi galimybės "ištaisyti padėties" - atsiprašyti (nepamirškim, kad tai vaikas)
- Neturi galimybės nieko netrukdomas apie tai pagalvoti...
- Jam nepateikiamas, tinkamo/ toleruojamo elgesio modelis toje situacijoje.
Niekam nieko neperšu....jei ką mirksiukas.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Getter: 18 liepos 2006 - 22:28
#314
Getter, o kadaryti jei vaikas visvien nekalba. O bandai kalbeti negirdi, jam tai kas jis gali sedeti uzsispyres iki begalybes ir uzmigti ten kursedi, o tu lieki priristas prie jo bausmes.
Cia kaip mano vyras skiria bausme, bet nekontroliuoja ar ji vykdoma, sako as paskyriau, o tu jau prakontroliuok. Tai labai sekina, pvz. siuo metu rasau magistrini, tai baigiu nupust, sakau labai atvirai. Kadangi mano galvoje nebetelpa tiek informacijos kiek tureciau padaryti. Ir ta karta kai atejo valgyti, ir bausmes neatliko iki galo juk per ta pati as nespeju permastyti visos info. Gal ir tie bjaurus posakiai issprudo del to paties.
Siaip tai esu principinga, vaikai tai zino, kad ta pati pakartosiu daugiausiai du kartus. Apie bausmes, as irgi leidziu susigalvoti jiems bausmes, tada labiau laikosi savo taisykliu. Del dienotvarkes,tai jau kebliau. Dvi is triju neskaito,viena niekad nesiklauso ka sakau. Itariu kad man siai dienai butu perdaug.
Atsakyti
#315
QUOTE(Jurgita&P @ 2006 07 18, 22:36)
Getter, o kadaryti jei vaikas visvien nekalba. O bandai kalbeti negirdi, jam tai kas jis gali sedeti uzsispyres iki begalybes ir uzmigti ten kursedi, o tu lieki priristas prie jo bausmes.
Cia kaip mano vyras skiria bausme, bet nekontroliuoja ar ji vykdoma, sako as paskyriau, o tu jau prakontroliuok. Tai labai sekina, pvz. siuo metu rasau magistrini, tai baigiu nupust, sakau labai atvirai. Kadangi mano galvoje nebetelpa tiek informacijos kiek tureciau padaryti. Ir ta karta kai atejo valgyti, ir bausmes neatliko iki galo juk per ta pati as nespeju permastyti visos info. Gal ir tie bjaurus posakiai issprudo del to paties.
Siaip tai esu principinga, vaikai tai zino, kad ta pati pakartosiu daugiausiai du kartus. Apie bausmes, as irgi leidziu susigalvoti jiems bausmes, tada labiau laikosi savo taisykliu. Del dienotvarkes,tai jau kebliau. Dvi is triju neskaito,viena niekad nesiklauso ka sakau. Itariu kad man siai dienai butu perdaug.

Niu nžn....Ta prasme...manau jums reikėtų to šeimos susirinkimo...kad VISKAS DAR KARTĄ IR VISIEMS LAIKAMS būtų aišku visiems vaikams... Matai kai tu į ją kreipiesi vieną - ji negirdi...bet kai sėdės visa šeima prie stalo ir rimtai apie viską kalbėsis, sudarinės taisykles - manau išgirs...
Vat antras žingsnis - laikytis tų taisyklių....o jų nesilaikant - taikyti bausmę...
Niu čia ne tas pats kaip jūsų situacija, bet visuose darželiuose kai tik pradėdavau dirbti, mane VISI vaikai bandydavo...vieni mažiau, kiti daugiau...Buvo keli vaikai kurie apie mėnesį mane ignoravo ir manęs "negirdėjo"....ojojoj kokių aš isterikų esu prisižiūrėjus.... doh.gif Mano taktika - negirdi? - Parodysiu/nuvesiu/padėsiu ir t.t. Ignoruoji? - Apsireiškiu prieš vaiko akis ir ramiai šneku žiūrėdama vaikui į akis, ir žiūriu kaip jis reaguoja...Jei isterikuoja - ant kėdutės pasėdėt...pailsėt...pagalvot...Pasakau "ašaros manęs neveikia, tik ramus gražus tonas" Tokiam vaikui nesuteikiu nei mažiausio dėmesio....bet kas kelias minutes prieinu ir paklausiu "ar jau pasiruošęs pakalbėti?"...Ir taip darau tol kol vaiko atsakymas būna "taip"...Tada maždaug vyksta viskas taip kaip aprašiau viršui...
Aš suprantu, kad tu pavargusi, bet jei nori, kad kas nors pasikeistų reikės tam pastangų. Koreguoti vaiko elgesį - sunkus darbas tongue.gif
Sakau neperšu savų metodų...bet jei išbandei viską nepakenktų išbandytį ir šitą mirksiukas.gif
Yra ir dar keli skatinimo būdai pvz: kamuoliukų dėžutė, plakatas ir pan. Bet nebenoriu čia plėstis nes atsiranda kas mane ne taip supranta...jei nori parašyk man AŽ ir aš atsiūsiu tau savo skype nicka, galėsim padiskutuoti mirksiukas.gif
Aš nesu visažinė, turiu tik vieną padūkūsį bernelį, o tu jau tokias dvi paneles užauginusi, bet jei galiu kuom padėti - visada prašom 4u.gif
Atsakyti
#316
QUOTE(Getter @ 2006 07 18, 23:22)
Žinai yra labai gera laida "super nanny" Ten ta auklė važiuoja į šeimas kurios "duodavo" vaikams laiko,  "leisdavo" patiems susivokti ir susiprasti....tik kažkodėl niekas nesikeisdavo  rolleyes.gif  o tik blogėdavo..Dėl ko ta "nanny" ir būdavo kviečiama...
Aš apie tą "time out" sužinojau labai seniai, kai dirbau amerikos mokyklos darželyje, pagal amerikiečių programą, kurioje būtent ir buvo vienintelė taikoma bausmė - time out (kas reiškia - pertrauka)... Juk jei tai būtų neveiksminga...argi ji būtų taikoma??? Be to šitoj šaly kur dirbu, darželiuose ir mokyklose būtent tik tokios bausmės....namuose irgi dažniausiai (bet negaliu pasakyti kad nebūna smurto ir pan.)...
Situacija:
Vaikas netinkamai elgiasi pvz atiminėja žaislą iš sesės (sesė jau pamėlusi verkia)...mama pasako "Prašau neatiminėti žaislo iš sesės"...vaikas neklauso ir toliau atiminėja...mama "aš tave perspėjau, einam pabūsi viena ir pagalvosi apie savo poelgį. Esi nubausta, nes atiminėjai žaislą iš sesės, nors aš tau pasakiau, kad taip negalima daryti. Pabusi čia (?) minučių, tada aš ateisiu ir mes apie tai pakalbėsim"...praeina (?) min, mama grįžta ir klausia " ar žinai kodėl buvai čia pasodinta?" vaikas " nes atiminėjau iš sesės žaisliuką" mama: " juk tu žinai, kad negražu atiminėti žaisliuką, jei tu jo nori, turi jos paprašyti, arba palaukti kol ji su juo nebežais" vaikas "taip žinau" mama "norėčiau, kad manęs atsiprašytum, nes nepaklausei manęs kai aš tave sudraudžiau, ir po to eisime atsiprašyti sesės" Vaikas "atsiprašau mamyte" ir jie abu apsikabina...ir nueina atsiprašyti sesutės...
Dabar tu man pasakyk ar pasakydama "man taip liūdna" tą patį "duodi" vaikui kaip šitu atveju?????
Šitu atveju tu parodai :
- Kad toks elgesys netoleruojamas
- Parodai vaikui pagarbą, nes duodi perspėjimą
- Duodi vaikui laiko apgalvoti savo poelgį
- Suteiki galimybę apie tai kas atsitiko pasikalbėti
- Paaiškini vaikui kaip jis tokioj situacijoj galėjo pasielgti ir koks jo elgesys yra toleruojamas.
- Suteiki vaikui galimybę būti atsakingam už savo poelgį - skatindama atsiprašyti.
- Vaikas gauna "one to one" (akis į akį) dėmesį.
- Parodai vaikui savo meilę, priimdama jo atsiprašymą ir apkabindama, skatindama kitą kartą apgalvoti prieš elgiantis ir t.t.

Pasakydama " man taip liūdna, kad tu taip padarei" :
- konstatuoji, kad tau liūdna dėl tokio jo poelgio...
Vaikas:
- lieka neatsakingas už savo poelgį
- nesupranta, kad toks jo elgesys yra netoleruojamas ir netinkamas
- neturi galimybės "ištaisyti padėties" - atsiprašyti (nepamirškim, kad tai vaikas)
- Neturi galimybės nieko netrukdomas apie tai pagalvoti...
- Jam nepateikiamas, tinkamo/ toleruojamo elgesio modelis toje situacijoje.
Niekam nieko neperšu....jei ką  mirksiukas.gif


Getter, visi tavo pasiūlymai yra geri,bet ne visais atvejais pritaikomi.Pastovus klausinėjimas,ar tu jau supratai,traumuotam vaikui dažniausia rodo visai kitą,nei netraumuotam(tikiuosi kad supranti,kad vaikai iš globos namų yra traumuoti),jis puikiai supranta jau po pirmų penkių minučių,kad kuo ilgiau jis "nesupras",tuo jis daugiau dėmesio sulauks,o jei ilgai nesupras,apskritai taps padėties šeimininku.Jiems būti vienam nėra didelis stimulas galvoti,o "nesupratimas" savo poelgio yra būdas išlikti,gauti dėmesį,būti pastebėtu,čia yra paprsta.Va kaip tik ir reikia mamai,globėjai "nepastebėti",neskirti bausmių,o kalbėti apie jausmus,kokius kelia elgesys,jai,kitiems.Tik jau neizoliuoti.Ir dar ,Getter, tai kas tinka amerikiečiui,visiškai nebūtinai turi tikti lietuviui pirmiausia dėl visiškai svetimos kultūros,galų dėl visiškai kitos sistematikos ir gausybės kitų priežasčių.Kiekvienas vaikas yra individualus ir priėjimas prie jo irgi individualus,šiaip jau Jurgita tikrai pasielgė labai gerai laikydama mergaitę ir kartodama-nurimk,šaunuolė.Tavo aprašyti vadovėliniai atvejainieko neduoda,žiūrint ko tu sieki,ar tu siekinoro girdėti iš vaiko tai ką tu nori girdėti,ar tu nori,kad jis dėl to galvotų.Jei nori,kad vaikas galvotų,o ne rinktųsi melo ir manipuliacijų kelius,tada visas laikas galvojimo yra vaiko ir tas galvojimas tokiu greičiu,kaip išeina vaikui o ne tau.Lygiai taip pat,kaip negalima visada prašyti atsiprašymo,vaikas turi teisę rinktis atsiprašys jis ar ne,tu gali jam pasakyti savo nuomonę,bet reikalauti,kad jis tavo nuomonę va taip grūstinai priimtų kaip savo negali,nepasieksi jokių teigiamų rezultatų.
Atsakyti
#317
Getter, reikia skirti biologinius ir įvaikintus (globojamus) vaikus. Tie patys amerikiečiai prirašė krūvas knygų apie tokių vaikų skirtumus, kadangi jie į tuos pačius dalykus žiūri visai per kitą prizmę. Ir tie patys amerikiečiai, taip mylintys "time-out" sistemą, iš viso nerekomenduoja jos taikyti įvaikintiems (globojamiems) vaikams. Dėl vienos labai paprastos priežasties: biologiniai vaikai nuo gimimo auga kartu su savo tėvais ir kuomet jie yra paliekami vieni savo kambaryje "pagalvoti", jiems net į galvą nešauna, kad tėvų gali daugiau nebepamatyti. Tačiau būtent taip jaučiasi įvaikinti (globojami) vaikai, kadangi jie jau kartą buvo palikti savo tėvų. Mano mergytė iš pradžių stengdavosi manęs niekur iš akių nepaleisti, net man man einant į WC kiekvieną kartą klausdavo "Ar tu dar sugrįši?" (ar daug žinot biologinių vaikų, kuriems tai šautų į galvą?) "Time-out" taikymas tik dar labiau sustiprina taip vadinamą "abandonment issue", kuris dar ilgai (o kartais ir visą gyvenimą) išlieka aktualus įvaikintiems (globojamiems) vaikams. Todėl su tuo "time-out" galima prisidaryti daugiau žalos, o ne gauti naudos.

[QUOTE]"Dėl vieno aš nesutinku....Jei mergaitė kaip tu teigi, yra pripratus prie griežtumo ir "nesicackinimo" tai kam ją nuo to staigiai atpratinti ir pradėti lepinti???? Būtent mano manymu tie visi telikų žiūrėjimai ir saldumynai "atleidimai" nuo bausmių ir atsiprašymų...ją moko būti neatsakinga už savo veiksmus. .. Isterijai suvaldyti yra būdas ir šaltas dušas, kuris psichologų rekomenduojamas "kai niekas nebepadeda". Taip vaikų namuose jis irgi taikomas, nes "tų" vaikų isterijos yra nevaldomos....jie gali spardytis, kandžiotis, daužyti galvą į sieną ir t.t. ir kartais šaltas dušas yra vienintelė priemonė juos nuraminti....Tai nekenkia nei fiziškai nei morališkai....jokio fizinio zmurto prieš vaiką netaikai.."

O su tuo aš absoliučiai nesutinku. Tai kuo tada skiriasi gyvenimas globos namuose nuo gyvenimo šeimoje? Visus tuos griežtumus, "nesicackinimus", šaltus dušus ir pan. mergaitė gali gauti ir globos namuose. Ir tik mama "cackinasi" ir palepina.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Pippi: 19 liepos 2006 - 10:53
#318
Labai nemėgstu "atsirašinėti", bet vėl negaliu tylėti... Prašau man atleisti doh.gif blush2.gif ...
Getter, nekvestionuoju Tavo išsilavinimo ir patirties dirbant su vaikais... Ir priemonės, kurias Tu siūlai yra visai tinkamos, kai kalbame apie emociškai nesužalotus vaikus. Deja, tie patys amerikiečiai, išpopuliarinę "time out", jau turi sukaupę ilgametę patirtį, kad traumuotiems vaikams (t.y., atskirtiems nuo biologinės mamos, gyvenusiems globos institucijose, patyrusiems ne vieną perkėlimą iš vienų namų į kitus, etc.), jo tikrai negalima taikyti. Taip, trumpalaikis efektas bus veiksmingas ir greitas (kaip, beje, ir to 'šalto dušo'), bet ilgalaikės pasekmės - tragiškos: vaikas tik dar labiau nepasitikės nauju globėju, ims jo neapkęsti ir tikrai niekada prie jo neprisiriš ir nepamils. Beje, kai dirbame su vaikų grupe daržely ar mokykloje, mes ir nesiekiame atstoti jiems tikros mamos; bet, kai vaikas pakliūva į šeimą, su juo reikia stengtis užmegzti kitokius ryšius...
Gaila, kad pas mus iki šiol nėra jokių rimtesnių šios srities studijų ir literatūros lietuvių kalba. Tuo tarpu vakaruose (ypač JAV) įvaikintų ir globojamų vaikų problemos "tyrinėjamos" ne vieną dešimtmetį, su šeimomis dirba ne tik socialiniai darbuotojai, psichologai, bet ir "prieraišumo terapeutai", kurių taikomi metodai ir rekomendacijos šeimoms iš esmės skiriasi nuo įprastų vaikų auklėjimo ir "disciplinavimo" būdų (jų sukaupta patirtis - kad jie veiksmingi ir turi ilgalaikį teigiamą poveikį). Getter, tiesiog rimtai paskaityk kai kuriuos int. 'saitus', skirtus "reactive attachment disorder" ir "post traumatic stress disorder", ir suprasi, ką aš norėjau pasakyti... verysad.gif Ir neįsižeisk...
Aš taip pat turiu pedagoginį išsilavinimą ir darbo su vaikais patirties, bet... kai mūsų šeimoje "apsigyveno" toks pats gyvenimo nuskriaustas vaikas (tiesa, gerokai jaunesnis nei Jurgitos), paaiškėjo, kad visos mano universitetinės žinios, knyginė išmintis ir ankstesnė praktinė patirtis - nieko vertos... schmoll.gif unsure.gif Ir mokytis teko iš savo klaidų (aha, ir aš buvau 'time out'ų entuziastė lotuliukas.gif )... Ir vėl turėjau "iš naujo" mokytis, ieškoti "receptų" ir naujų sprendimų (beje, ir specialistų pagalbos)... Iki šiol tebeturime daugybę problemų, bet aš jau žinau jų "šaknis" (tikiuosi) ir nebeleidžiu, kad man "plautų smegenis" išmintingieji, užauginę ne vieną savo vaiką ar sėkmingai dirbę su svetimais, bet savo kailiu nepatyrę, ką reiškia auginti (ir mylėti!!!) sužeistą vaiką, kuris neretai primena įsiutusį žvėrį, į meilę atsakantį neapykanta, į švelnumą - kumščiais, dantimis ir nagais, etc. etc.etc.

Jurgita,, žinau, kad tikiesi konkrečių patarimų, bet tik Tu pati esi arti savo mergaitės ir turėsi surasti kelius į jos apledėjusią širdį. Įtariu, kad specialios literatūros skaitymui gali skirti 'nulį' laiko. Bet... išnaršyk tuos mano anksčiau nurodytus adresus (viename iš jų yra nuoroda į "attachment discipline" guide - savotiškas "vaikų disciplinavimo" vadovėlis įtėviams/globėjams); jei nemoki anglų k., surask ką nors, kas tau išverstų (bent jau esminius dalykus apie tokių vaikų elgesio priežastis ir rekomendacijas kaip elgtis su jais). Neatidėliok šito "savišvietos" darbo ateičiai, nes toliau bus... tik sunkiau (deja, lietuvių k. tikrai nieko nėra; o įprastos vaiko psichologijos ir auklėjimo knygos tikrai nepadės; Amerikoje speciali metodika tokiems vaikams pradėta taikyti tik prieš keliolika metų, Europoje - prieš kelerius, Lietuvoje, kaip supranti, tebegyvuoja tas pats "bla, bla", kaip suteikti vaikui saugumą, tikrą meilę, ir "viskas bus gerai"...).
Tavoji mergaitė nesikalba ir nesikalbės, kol laikys Jus savo priešais (kaip tik tokie jai ir atrodote, visa šeima), ir Tavo žodžiai jos nepasieks, kol nepradės Tavim pasitikėti; o bandydama prievarta išreikalauti atsiprašymus, ar priversti paklusti, nieko nelaimėsi, tik įsivelsi į beviltišką kovą su ja (o ji to ir siekia - "su priešais reikia kovoti ir juos nugalėti"... gun_rifle.gif). Jos vidus taip užpildytas pykčiu, priešiškumu, neapykanta visiems ir viskam, baisiais prisiminimais, nuoskaudom, neišlietom raudom ir ašarom (ir dar daugybe negatyvių dalykų), kad "prasibrauti" iki jos širdies - jokių šansų. Pirmiausia reikia leisti jai nevaržomai išlieti viską, kas ten susikaupę - tam labiausiai ir tinka mano pasiūlytas būdas - leisti išsilieti saugiam glėby (laikyti reikia švelniai, bet "tvirtai", neleisti rankomis ar kojomis sužaloti savęs ar laikančiojo - ir neišsigąsti, kai bandys tą daryti); jei neišlaikai viena, darykite tai dviese su vyru - atsisėskite šalia ir pasiguldykite mergaitę ant kelių (veidas - prie mamos). Metodo esmė - kad toks fizinis suvaržymas sukelia nervų sistemos "atsipalaidavimą". Būk pasiruošusi, kad iš pradžių tai tęsis gal ir kelias valandas ir bus baisu... (ji kovos ir priešinsis kaip įmanydama, gali rėkti šlykščiausius žodžius, net apsišlapinti...), bet sulauk, kol laukinis įniršis pereis į verksmą ar raudojimą ir galiausiai - į nusiraminimą ant Tavo rankų... Visą tą laiką švelniai su ja kalbėkis, glostyk, bučiuok (atsargiai - kad neįkąstų), guosk; jei neištveri - verk su ja kartu... Po tokio jausmų "katarsio" Tau, ko gero, nebus lengviau..., bet mergaitei - tai kelias į "išgijimą"... Iš pradžių šito galbūt reikės kasdien (ar net keliskart per dieną), vėliau tokie išsiliejimai retės ir trumpės... Žinau, kad ne visada galėsi ją laikyti, bet bent jau nestabdyk jos jausmų proveržių - duok didelę pagalvę ar kelias - tegul išsidaužo, išsidrasko, išsirėkia ir pan. (kitaip - jos agresija bus išliejama "ant" Jūsų, kitų vaikų ar gyvūnų...); gali nežiūreti į ją, bet būk tuo metu šalia, nepalik vienos; kai išsilies - būtinai apkabink, "užglostyk", švelniai žiūrėk į akis ir kalbėkis (bet niekada nepriekaištauk ir nebausk dėl to, ką išrėks tokių išsiliejimų metu - ji to nevaldo). Taip pat galėtum ją mokyti gilaus ir lėto kvėpavimo ir "ramaus sėdėjimo" - kaip tinkamos nusiraminimo priemonės (bet, ko gero, vėliau, kai jau bus sukalbamesnė) - vėlgi nepaliekant jos vienos, o būnant šalia ir prižiūrint...
Beje, kai ji žinos, kad gali nevaržomai duoti valią neigiamiems jausmams, lengviau bus su ja susitarti - kai turėsi jai kokią nors užduotį, pasakyk jai: "turėsi padaryti 'tą ir tą' - jei nori prieš tai parodyti savo pasipiktinimą, išsirėkti,- pirmyn, daryk tai dabar - arba gali iš karto imtis pavesto darbo..." (kaip ji šiuo atveju bepasielgtų, situaciją valdysi Tu, o ne ji...). Jau minėjau, kad ribos tokiems vaikams turi būti kuo "siauresnės" (besaikis lepinimas - schmoll.gif schmoll.gif schmoll.gif ).
Netgi manyčiau, kad teisę nustatyti namų elgesio taisykles ji dar turi "užsidirbti"... Būtina ją įtraukti į buities darbus, vėlgi, kol kas neišplečiant pasirinkimo ribų (pvz. gali išplauti indus dabar, arba rytoj - tada jų bus dar daugiau...wink.gif. "Bausmės" turėtų būti kaip natūralios jos elgesio pasekmės: jeigu kažką išliejo, sudaužė - pati privalo viską išvalyti, sutvarkyti ir pan.; jei nepataisomai sugadino kito vaiko žaislą - atiduoda jam vieną iš savų; jei tinkamai neatliko pavesto darbo, ir mamai tenka užbaigti ar daryti viską 'nuo pradžių', vadinasi nelieka laiko kokiam nors maloniam užsiėmimui, kurį mama buvo pažadėjusi (na, pasakų skaitymui, išvykai į atrakcionų parką, etc.). Beje, žinau, kad kartais labai sunku suvaldyti kylantį pyktį ar susierzinimą - bet būtina! Kalbėkis su ja tik tada, kai pati nusiraminsi, kai pajėgsi nusišypsoti ir net griežtą pastabą pasakyti ramiai (net žaismingai); šitaip jai parodysi, kad jokie jos poelgiai neišves Tavęs iš pusiausvyros (šitie vaikai turi ypatingą sugebėjimą atrasti mūsų "mygtukus" ir pomėgį juos nuolat "spaudyti", mėgindami išprovokuoti mūsų pyktį, išvesti "iš kantrybės", priversti rėkti ir pan.) - t.y.-jai nepavyks Tavęs valdyti... Ir žinoma, nepamiršk jos pagirti, kai ji to verta (bet nepataikauk); stenkis kuo daugiau ją liesti, glostyti (jei nesileidžia tiesiogiai, tai pvz. plaukų šukavimas, kremo tepimas, nugarytės masažas, visokie mažų vaikų žaidimėliai su rankytėm (nesvarbu, kad ji jau "išaugus" iš to amžiaus) - irgi geri būdai "suartėti").
Jeigu ji bjauriai Tave vadina (na, "durnė", "karvė" ar dar gražiau...), apsimesk, kad to nepastebi... užtat, kai ji norės ir prašys ko nors ypatingai geidžiamo, galėsi jai nerūpestingai "mestelėti", pvz: "ar manai kad šita 'karvė' gali būti tokia maloni, kad išpildytų tavo norą?...". Taip pat, kai ji elgsis bjauriai, atsisakys paklusti Tavo prašymams, demonstratyviai užrašyk ant lapelio "NE" ir įdėk į specialią "norų patenkinimo" dėžutę (puodelį, voką ar ką sugalvosi); o iškilus kokiam nors svarbiam pageidavimui - "pasitikrink" dėžutę ir ištrauk tą lapelį - taigi, "apgailestauju, norėčiau suteikti tau šį malonumą, bet esu skolinga tau "NE"... (tik "grąžinusi skolą" nepamiršk jai matant suplėšyti lapelio; beje, galima rinkti ir "TAIP" lapelius ir naudoti juos kaip apdovanojimus, įvykdant vaikų prašymus...). tongue.gif Patikėk, tokios priemonės suveikia daug efektyviau nei visokie tiesmuki žodiniai aiškinimai ar bausmės. Nebūtina šių patarimų taikyti paraidžiui - manau, kad esi išradinga ir pasinaudosi jais kaip idėjomis (ir sukursi dar daug savų...) biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif
Beje, alfijos užuomina dėl medicinimės informacijos - verta dėmesio; aš tebemanau, kad Jums būtinas specialistų įvertinimas ir pagalba (galbūt - ir medikamentinis gydymas).

Tai va, visai nesirengiau davinėti receptų, bet gavosi kaip tik taip.... ax.gif
Linkiu stiprybės ir sėkmės visoms čia bendraujančioms 4u.gif

Papildyta: pastebėjau, kad kol aš per kelis "prisėdimus" parašiau savo mintis, Pippi mane aplenkė... Džiaugiuosi, kad yra mąstančių panašiai biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ratna: 19 liepos 2006 - 13:32
#319
iš principo sakiau tą patį tik siauriau.Ir vėl drinks_cheers.gif ,ką bepridursi.
Atsakyti
#320
Ratna, Getter, jusu idomios mintys.
JurgitaP, manau, ko greiciau sulauksite kvalifikuotos pagalbos, tuo geriau...
Kaip minejau, Vilniuje galiu rekomenduoti geru specialistu, jei idomu, parasyk AZ. Viena ju kartais buna Klaipedoje, gal galetumete susiorganizuoti 4u.gif

Atsakyti
#321
QUOTE(alfija @ 2006 07 19, 08:55)
Getter, visi tavo pasiūlymai yra geri,bet ne visais atvejais pritaikomi.Pastovus klausinėjimas,ar tu jau supratai,traumuotam vaikui dažniausia rodo visai kitą,nei netraumuotam(tikiuosi kad supranti,kad vaikai iš globos namų yra traumuoti),jis puikiai supranta jau po pirmų penkių minučių,kad kuo ilgiau jis "nesupras",tuo jis daugiau dėmesio sulauks,o jei ilgai nesupras,apskritai taps padėties šeimininku.Jiems būti  vienam nėra didelis stimulas galvoti,o "nesupratimas" savo poelgio yra būdas išlikti,gauti dėmesį,būti pastebėtu,čia yra paprsta.Va kaip tik ir reikia mamai,globėjai "nepastebėti",neskirti bausmių,o kalbėti apie jausmus,kokius kelia elgesys,jai,kitiems.Tik jau neizoliuoti.Ir dar ,Getter, tai kas tinka amerikiečiui,visiškai nebūtinai turi tikti lietuviui pirmiausia dėl visiškai svetimos kultūros,galų dėl visiškai kitos sistematikos ir gausybės kitų priežasčių.Kiekvienas vaikas yra individualus ir priėjimas prie jo irgi individualus,šiaip jau Jurgita tikrai pasielgė labai gerai laikydama mergaitę ir kartodama-nurimk,šaunuolė.Tavo aprašyti vadovėliniai atvejainieko neduoda,žiūrint ko tu sieki,ar tu siekinoro girdėti iš vaiko tai ką tu nori girdėti,ar tu nori,kad jis dėl to galvotų.Jei nori,kad vaikas galvotų,o ne rinktųsi melo ir manipuliacijų kelius,tada visas laikas galvojimo yra vaiko ir tas galvojimas tokiu greičiu,kaip išeina vaikui o ne tau.Lygiai taip pat,kaip negalima visada prašyti atsiprašymo,vaikas turi teisę rinktis atsiprašys jis ar ne,tu gali jam pasakyti savo nuomonę,bet reikalauti,kad jis tavo nuomonę va taip grūstinai priimtų kaip savo negali,nepasieksi jokių teigiamų rezultatų.

Niu visų prima tai ten ne vien amerikiečių buvo...visi grupėje vaikai iš įvairių šalių ir įvairių kultūrų...Ir lietuviukų irgi ten buvo mirksiukas.gif Ir visiems tiko "time out"...

Antra, vaikas nebūtinai turi būti paliekamas VIENAS...juk galima vaiką pasodinti tame pačiame kambaryje kur yra mama tik jai dėmesio kelias minutes nerodyti... Juk jam nepasakoma "eik į savo kambarį, sėdėk ten, galvok, o aš kadanors ateisiu"... Viskas priklauso nuo mamos, kaip ji tai pasako ir kokiais žodžiais, intonacija ir pan.
Niekas neklausia vaiko " Ar jau susipratai? Ar jau pagalvojai?" Klausiama " Ar jau pasiruošęs kalbėti?" Tai du skirtingi dalykai... Dėl atsiprašimo...mama pasako, kad tikisi iš vaiko atsiprašymo...tuo parodydama, kad šiame pasaulyje YRA TAISYKLĖS kurių privalo laikytis ir vaikai...T.y. padarius kažką negero - atsiprašyti... Aš tai suvokiu ne kaip prievartą o kaip atsakomybės ugdymą...Savo elgesio pasekmių priėmimą...Ir dar....kas pas mus LT gal yra reta ir neįprasta (tuoj prieštarausit kad ne)...bet TĖVAI nėra įpratę atsiprašyti savo vaikų...kai suklysta ar apkaltina neteisingai ir pan...
Vaikui kartais (net dažnai) kai kuriuos socialinius įdūdžius reikia išugdyti...ir tą turi padaryti tėvai/įtėviai/globotojai...Aš tikrai nenoriu už savo vaiką visą gyvenimą atsiprašinėti ir raudonuoti schmoll.gif Todėl jam ir ugdau visus šituos įgūdžius...
O gal pasakysi, kad nereikia vaikų mokyti sakyti "ačiū" "prašom"???? Maždaug irgi pats susigalvos kada jam ir ką sakyti??? Tai kodėl jo nemokyti atsiprašyti??? kodėl jo nemokyti pagarbos artimui, draugams, gamtai? Kodėl nemokyti "gyventi" pagal "taisykles"???
Atsakyti
#322
QUOTE(ratna @ 2006 07 19, 13:27)
Labai nemėgstu "atsirašinėti", bet vėl negaliu tylėti... Prašau man atleisti doh.gif  blush2.gif ...
Getter, nekvestionuoju Tavo išsilavinimo ir patirties dirbant su vaikais... Ir priemonės, kurias Tu siūlai yra visai tinkamos, kai kalbame apie emociškai nesužalotus vaikus. Deja, tie patys amerikiečiai, išpopuliarinę "time out", jau turi sukaupę ilgametę patirtį, kad traumuotiems vaikams (t.y., atskirtiems nuo biologinės mamos, gyvenusiems globos institucijose, patyrusiems ne vieną perkėlimą iš vienų namų į kitus, etc.), jo tikrai negalima taikyti. Taip, trumpalaikis efektas bus veiksmingas ir greitas (kaip, beje, ir to 'šalto dušo'), bet ilgalaikės pasekmės - tragiškos: vaikas tik dar labiau nepasitikės nauju globėju, ims jo neapkęsti ir tikrai niekada prie jo neprisiriš ir nepamils. Beje, kai dirbame su vaikų grupe daržely ar mokykloje, mes ir nesiekiame atstoti jiems tikros mamos; bet, kai vaikas pakliūva į šeimą, su juo reikia stengtis užmegzti kitokius ryšius...
Gaila, kad pas mus iki šiol nėra jokių rimtesnių šios srities studijų ir literatūros lietuvių kalba. Tuo tarpu vakaruose (ypač JAV) įvaikintų ir globojamų vaikų problemos "tyrinėjamos" ne vieną dešimtmetį, su šeimomis dirba ne tik socialiniai darbuotojai, psichologai, bet ir "prieraišumo terapeutai", kurių taikomi metodai ir rekomendacijos šeimoms iš esmės skiriasi nuo įprastų vaikų auklėjimo ir "disciplinavimo" būdų (jų sukaupta patirtis - kad jie veiksmingi ir turi ilgalaikį teigiamą poveikį). Getter, tiesiog rimtai paskaityk kai kuriuos int. 'saitus', skirtus "reactive attachment disorder" ir "post traumatic stress disorder", ir suprasi, ką aš norėjau pasakyti... verysad.gif Ir neįsižeisk...
Aš taip pat turiu pedagoginį išsilavinimą ir darbo su vaikais patirties, bet... kai mūsų šeimoje "apsigyveno" toks pats gyvenimo nuskriaustas vaikas (tiesa, gerokai jaunesnis nei Jurgitos), paaiškėjo, kad visos mano universitetinės žinios, knyginė išmintis ir ankstesnė praktinė patirtis - nieko vertos... schmoll.gif  unsure.gif  Ir mokytis teko iš savo klaidų (aha, ir aš buvau 'time out'ų entuziastė lotuliukas.gif )... Ir vėl turėjau "iš naujo" mokytis, ieškoti "receptų" ir naujų sprendimų (beje, ir specialistų pagalbos)... Iki šiol tebeturime daugybę problemų, bet aš jau žinau jų "šaknis" (tikiuosi) ir nebeleidžiu, kad man "plautų smegenis" išmintingieji, užauginę ne vieną savo vaiką ar sėkmingai dirbę su svetimais, bet savo kailiu nepatyrę, ką reiškia auginti (ir mylėti!!!) sužeistą vaiką, kuris neretai primena įsiutusį žvėrį, į meilę atsakantį neapykanta, į švelnumą - kumščiais, dantimis ir nagais, etc. etc.etc.

Jurgita,, žinau, kad tikiesi konkrečių patarimų, bet tik Tu pati esi arti savo mergaitės ir turėsi surasti kelius į jos apledėjusią širdį. Įtariu, kad specialios literatūros skaitymui gali skirti 'nulį' laiko. Bet... išnaršyk tuos mano anksčiau nurodytus adresus (viename iš jų yra nuoroda į "attachment discipline" guide - savotiškas "vaikų disciplinavimo" vadovėlis įtėviams/globėjams); jei nemoki anglų k., surask ką nors, kas tau išverstų (bent jau esminius dalykus apie tokių vaikų elgesio priežastis ir rekomendacijas kaip elgtis su jais). Neatidėliok šito "savišvietos" darbo ateičiai, nes toliau bus... tik sunkiau (deja, lietuvių k. tikrai nieko nėra; o įprastos vaiko psichologijos ir auklėjimo knygos tikrai nepadės; Amerikoje speciali metodika tokiems vaikams pradėta taikyti tik prieš keliolika metų, Europoje - prieš kelerius, Lietuvoje, kaip supranti, tebegyvuoja tas pats "bla, bla", kaip suteikti vaikui saugumą, tikrą meilę, ir "viskas bus gerai"...).
Tavoji mergaitė nesikalba ir nesikalbės, kol laikys Jus savo priešais (kaip tik tokie jai ir atrodote, visa šeima), ir Tavo žodžiai jos nepasieks, kol nepradės Tavim pasitikėti; o bandydama prievarta išreikalauti atsiprašymus, ar priversti paklusti, nieko nelaimėsi, tik įsivelsi į beviltišką kovą su ja (o ji to ir siekia - "su priešais reikia kovoti ir juos nugalėti"... gun_rifle.gif). Jos vidus taip užpildytas pykčiu, priešiškumu, neapykanta visiems ir viskam, baisiais prisiminimais, nuoskaudom, neišlietom raudom ir ašarom (ir dar daugybe negatyvių dalykų), kad "prasibrauti" iki jos širdies - jokių šansų. Pirmiausia reikia leisti jai nevaržomai išlieti viską, kas ten susikaupę - tam labiausiai ir tinka mano pasiūlytas būdas - leisti išsilieti saugiam glėby (laikyti reikia švelniai, bet "tvirtai", neleisti rankomis ar kojomis sužaloti savęs ar laikančiojo - ir neišsigąsti, kai bandys tą daryti); jei neišlaikai viena, darykite tai dviese su vyru - atsisėskite šalia ir pasiguldykite mergaitę ant kelių (veidas - prie mamos). Metodo esmė - kad toks fizinis suvaržymas sukelia nervų sistemos "atsipalaidavimą". Būk pasiruošusi, kad iš pradžių tai tęsis gal ir kelias valandas ir bus baisu... (ji kovos ir priešinsis kaip įmanydama, gali rėkti šlykščiausius žodžius, net apsišlapinti...), bet sulauk, kol laukinis įniršis pereis į verksmą ar raudojimą ir galiausiai - į nusiraminimą ant Tavo rankų... Visą tą laiką švelniai su ja kalbėkis, glostyk, bučiuok (atsargiai - kad neįkąstų), guosk; jei neištveri - verk su ja kartu... Po tokio jausmų "katarsio" Tau, ko gero, nebus lengviau..., bet mergaitei - tai kelias į "išgijimą"... Iš pradžių šito galbūt reikės kasdien (ar net keliskart per dieną), vėliau tokie išsiliejimai retės ir trumpės... Žinau, kad ne visada galėsi ją laikyti, bet bent jau nestabdyk jos jausmų proveržių - duok didelę pagalvę ar kelias - tegul išsidaužo, išsidrasko, išsirėkia ir pan. (kitaip - jos agresija bus išliejama "ant" Jūsų, kitų vaikų ar gyvūnų...); gali nežiūreti į ją, bet būk tuo metu šalia, nepalik vienos; kai išsilies - būtinai apkabink, "užglostyk", švelniai žiūrėk į akis ir kalbėkis (bet niekada nepriekaištauk ir nebausk dėl to, ką išrėks tokių išsiliejimų metu - ji to nevaldo). Taip pat galėtum ją mokyti gilaus ir lėto kvėpavimo ir "ramaus sėdėjimo" - kaip tinkamos nusiraminimo priemonės (bet, ko gero, vėliau, kai jau bus sukalbamesnė) - vėlgi nepaliekant jos vienos, o būnant šalia ir prižiūrint...
Beje, kai ji žinos, kad gali nevaržomai duoti valią neigiamiems jausmams, lengviau bus su ja susitarti - kai turėsi jai kokią nors užduotį, pasakyk jai: "turėsi padaryti 'tą ir tą' - jei nori prieš tai parodyti savo pasipiktinimą, išsirėkti,- pirmyn, daryk tai dabar - arba gali iš karto imtis pavesto darbo..." (kaip ji šiuo atveju bepasielgtų, situaciją valdysi Tu, o ne ji...). Jau minėjau, kad ribos tokiems vaikams turi būti kuo "siauresnės" (besaikis lepinimas -  schmoll.gif ).
Netgi manyčiau, kad teisę nustatyti namų elgesio taisykles ji dar turi "užsidirbti"... Būtina ją įtraukti į buities darbus, vėlgi, kol kas neišplečiant pasirinkimo ribų (pvz. gali išplauti indus dabar, arba rytoj - tada jų bus dar daugiau...wink.gif. "Bausmės" turėtų būti kaip natūralios jos elgesio pasekmės: jeigu kažką išliejo, sudaužė - pati privalo viską išvalyti, sutvarkyti ir pan.; jei nepataisomai sugadino kito vaiko žaislą - atiduoda jam vieną iš savų; jei tinkamai neatliko pavesto darbo, ir mamai tenka užbaigti ar daryti viską 'nuo pradžių', vadinasi nelieka laiko kokiam nors maloniam užsiėmimui, kurį mama buvo pažadėjusi (na, pasakų skaitymui, išvykai į atrakcionų parką, etc.). Beje, žinau, kad kartais labai sunku suvaldyti kylantį pyktį ar susierzinimą - bet būtina! Kalbėkis su ja tik tada, kai pati nusiraminsi, kai pajėgsi nusišypsoti ir net griežtą pastabą pasakyti ramiai (net žaismingai); šitaip jai parodysi, kad jokie jos poelgiai neišves Tavęs iš pusiausvyros (šitie vaikai turi ypatingą sugebėjimą atrasti mūsų "mygtukus" ir pomėgį juos nuolat "spaudyti", mėgindami išprovokuoti mūsų pyktį, išvesti "iš kantrybės", priversti rėkti ir pan.) - t.y.-jai nepavyks Tavęs valdyti... Ir žinoma, nepamiršk jos pagirti, kai ji to verta (bet nepataikauk); stenkis kuo daugiau ją liesti, glostyti (jei nesileidžia tiesiogiai, tai pvz. plaukų šukavimas, kremo tepimas, nugarytės masažas, visokie mažų vaikų žaidimėliai su rankytėm (nesvarbu, kad ji jau "išaugus" iš to amžiaus) - irgi geri būdai "suartėti").
Jeigu ji bjauriai Tave vadina (na, "durnė", "karvė" ar dar gražiau...), apsimesk, kad to nepastebi... užtat, kai ji norės ir prašys ko nors ypatingai geidžiamo, galėsi jai nerūpestingai "mestelėti", pvz: "ar manai kad šita 'karvė' gali būti tokia maloni, kad išpildytų tavo norą?...". Taip pat, kai ji elgsis bjauriai, atsisakys paklusti Tavo prašymams, demonstratyviai užrašyk ant lapelio "NE" ir įdėk į specialią "norų patenkinimo" dėžutę (puodelį, voką ar ką sugalvosi); o iškilus kokiam nors svarbiam pageidavimui - "pasitikrink" dėžutę ir ištrauk tą lapelį - taigi, "apgailestauju, norėčiau suteikti tau šį malonumą, bet esu skolinga tau "NE"... (tik "grąžinusi skolą" nepamiršk jai matant suplėšyti lapelio; beje, galima rinkti ir "TAIP" lapelius ir naudoti juos kaip apdovanojimus, įvykdant vaikų prašymus...). tongue.gif  Patikėk, tokios priemonės suveikia daug efektyviau nei visokie tiesmuki žodiniai aiškinimai ar bausmės. Nebūtina šių patarimų taikyti paraidžiui - manau, kad esi išradinga ir pasinaudosi jais kaip idėjomis (ir sukursi dar daug savų...) biggrin.gif
Beje, alfijos užuomina dėl medicinimės informacijos - verta dėmesio; aš tebemanau, kad Jums būtinas specialistų įvertinimas ir pagalba (galbūt - ir medikamentinis gydymas).

Tai va, visai nesirengiau davinėti receptų, bet gavosi kaip tik taip.... ax.gif
Linkiu stiprybės ir sėkmės visoms čia bendraujančioms  4u.gif

Papildyta: pastebėjau, kad kol aš per kelis "prisėdimus" parašiau savo mintis, Pippi mane aplenkė... Džiaugiuosi, kad yra mąstančių panašiai biggrin.gif

Aš butinai perskaitysiu ką man siūlai....nebijau sužinoti kad klystu mirksiukas.gif

Niu va ten kur paryškinau tai noriu paprieštarauti ax.gif VAIKAI NESUPRANTA IRONIJOS...JŲ NEGALIMA GĖDINTI...Negalima juokauti ir švaistytis tokiomis frazėmis... Paaiškinsiu kaip tai atrodo tokioje situacijoje: Vaikas sako "tu karvė" mama nereaguoja (kaip patarei, ane?)...Po kiek laiko vaikas ateina ir prašo ledų...Mama " Kaip galvoji ar tokia "karvė" gali išpilgyti tavo prašymą???"
Bet juk prieš kelias minutes mama nereagavo blink.gif Kodėl ji dabar viską prisimena ir mane gėdina???
Dėl to ir sakau...kad turi būti nustatytos taisyklės, turi būti ŽINOMA vaikui, koks elgesys yra toleruojamas ir koks ne...kas buna kai ji elgiasi netoleruojamai (ne butinai "time out")... Arba jei yra siūloma nereaguoti...tai nereaguoti VISIŠKAI...kam tą vaiką trikdyti vėl "netyčia" tai prisiminus....Man tai tokia mama/globėja atrodytu nepatikima, kuri apsimeta "nereaguoju" o po kiek laiko "maloniai/ juokaudama " primena blink.gif
Dėl viso kito sutinku drinks_cheers.gif
Panašiai kaip "taip" ir "ne" dėžutė, yra ir dar keli metodai....bet kaip sakiau papasakosiu jei Jurgita susidomės 4u.gif
Papildyta:
[quote=Pippi,2006 07 19, 10:52]
Getter, reikia skirti biologinius ir įvaikintus (globojamus) vaikus. Tie patys amerikiečiai prirašė krūvas knygų apie tokių vaikų skirtumus, kadangi jie į tuos pačius dalykus žiūri visai per kitą prizmę. Ir tie patys amerikiečiai, taip mylintys "time-out" sistemą, iš viso nerekomenduoja jos taikyti įvaikintiems (globojamiems) vaikams. Dėl vienos labai paprastos priežasties: biologiniai vaikai nuo gimimo auga kartu su savo tėvais ir kuomet jie yra paliekami vieni savo kambaryje "pagalvoti", jiems net į galvą nešauna, kad tėvų gali daugiau nebepamatyti. Tačiau būtent taip jaučiasi įvaikinti (globojami) vaikai, kadangi jie jau kartą buvo palikti savo tėvų. Mano mergytė iš pradžių stengdavosi manęs niekur iš akių nepaleisti, net man man einant į WC kiekvieną kartą klausdavo "Ar tu dar sugrįši?" (ar daug žinot biologinių vaikų, kuriems tai šautų į galvą?) "Time-out" taikymas tik dar labiau sustiprina taip vadinamą "abandonment issue", kuris dar ilgai (o kartais ir visą gyvenimą) išlieka aktualus įvaikintiems (globojamiems) vaikams. Todėl su tuo "time-out" galima prisidaryti daugiau žalos, o ne gauti naudos.

[QUOTE]"Dėl vieno aš nesutinku....Jei mergaitė kaip tu teigi, yra pripratus prie griežtumo ir "nesicackinimo" tai kam ją nuo to staigiai atpratinti ir pradėti lepinti???? Būtent mano manymu tie visi telikų žiūrėjimai ir saldumynai "atleidimai" nuo bausmių ir atsiprašymų...ją moko būti neatsakinga už savo veiksmus. .. Isterijai suvaldyti yra būdas ir šaltas dušas, kuris psichologų rekomenduojamas "kai niekas nebepadeda". Taip vaikų namuose jis irgi taikomas, nes "tų" vaikų isterijos yra nevaldomos....jie gali spardytis, kandžiotis, daužyti galvą į sieną ir t.t. ir kartais šaltas dušas yra vienintelė priemonė juos nuraminti....Tai nekenkia nei fiziškai nei morališkai....jokio fizinio zmurto prieš vaiką netaikai.."

O su tuo aš absoliučiai nesutinku. Tai kuo tada skiriasi gyvenimas globos namuose nuo gyvenimo šeimoje? Visus tuos griežtumus, "nesicackinimus", šaltus dušus ir pan. mergaitė gali gauti ir globos namuose. Ir tik mama "cackinasi" ir palepina.
[/quote]
Skiriasi tuom kad namie drausmė suderinta su "neapmokėta" meile....Vat tik tuom mirksiukas.gif
Atsakyti
#323
Niu va susaukem seimos susirinkima, kuris vyko 10 minuciu, nesmazoji sakoman neidomu, o globotine pradejo ziovauti ir nedalyvavo pokalbi. Kai paklausiu nuomones,tai nezinau , ai man tas pats ar galiu i lauka. Sakiau kad pamastytu apie musu su teveliu pateiktus pasiulymus ir kad dar karta susirinksim. Kazi kaip coia bus
Aciu jums merginos, jusu pasisakymuose tiek nauju ideju pasisemiau, labai jums aciu.
Atsakyti
#324
QUOTE(Getter @ 2006 07 19, 20:43)
Niu visų prima tai ten ne vien amerikiečių buvo...visi grupėje vaikai iš įvairių šalių ir įvairių kultūrų...Ir lietuviukų irgi ten buvo  mirksiukas.gif  Ir visiems tiko "time out"...

Antra, vaikas nebūtinai turi būti paliekamas VIENAS...juk galima vaiką pasodinti tame pačiame kambaryje kur yra mama tik jai dėmesio kelias minutes nerodyti... Juk jam nepasakoma "eik į savo kambarį, sėdėk ten, galvok, o aš kadanors ateisiu"... Viskas priklauso nuo mamos, kaip ji tai pasako ir kokiais žodžiais, intonacija ir pan.
Niekas neklausia vaiko " Ar jau susipratai? Ar jau pagalvojai?" Klausiama " Ar jau pasiruošęs kalbėti?" Tai du skirtingi dalykai... Dėl atsiprašimo...mama pasako, kad tikisi iš vaiko atsiprašymo...tuo parodydama, kad šiame pasaulyje YRA TAISYKLĖS kurių privalo laikytis ir vaikai...T.y. padarius kažką negero - atsiprašyti... Aš tai suvokiu ne kaip prievartą o kaip atsakomybės ugdymą...Savo elgesio pasekmių priėmimą...Ir dar....kas pas mus LT gal yra reta ir neįprasta (tuoj prieštarausit kad ne)...bet TĖVAI nėra įpratę atsiprašyti savo vaikų...kai suklysta ar apkaltina neteisingai ir pan...
Vaikui kartais (net dažnai) kai kuriuos socialinius įdūdžius reikia išugdyti...ir tą turi padaryti tėvai/įtėviai/globotojai...Aš tikrai nenoriu už savo vaiką visą gyvenimą atsiprašinėti  ir raudonuoti  schmoll.gif  Todėl jam ir ugdau visus šituos įgūdžius...
O gal pasakysi, kad nereikia vaikų mokyti sakyti "ačiū" "prašom"???? Maždaug irgi pats susigalvos kada jam ir ką sakyti??? Tai kodėl jo nemokyti atsiprašyti??? kodėl jo nemokyti pagarbos artimui, draugams, gamtai? Kodėl nemokyti "gyventi" pagal "taisykles"???


pirmiausia tai nespręs už mane ką aš sakysiu ko ne.antra Lietuvije tikrai jau gana seniai yra yprasta atsiprašyti vaikų,tai nebuvo yprasta sovietmečiu,o dabar yprasta,bent jau toj aplinkoj su kuria bendrauju.Getter,ar klausi ar tu jau pasiruošęs,a ar klausia kitaip tai tas pats daiktas,tik kitoj rankoj.Tu neesi net bandžius turėti globotinio ir teorinėm žiniom remtis žinoma gerai,bet nuo praktikos jos gerokai skiriasi.Aš jeigu būčiau auginus tik Džiugą,pritarčiau tau pilnai,ir su viskuo sutikčiau pilnumoj,bet dabar realybėj su kitais susiduriu su visiškai kitokia realybe,ir tai labai daug keičia apskritai tam supratime,čia pavasaryje ir Ramutei rašiau,kad va čia aš tik tuoj aplankau ,pasiimu savaitgaliais,o jau vasaros vidurį,tai tris turėsiu lotuliukas.gif lotuliukas.gif ,kūdikį ir du nu va paaugusius,Vadimą ir Artūrą.Tai dabar jau taip nebegalvoju,viskam reikia laiko,kol mes neišmoksim būti vieni su kitais,kol nesuprasim nieko ir nebus.Žinai kai ateini ir klausi ar tu eisi pas mene į svečius,tai jie labai noriai sutinka,o paskui kai po truputį pradedi pratinti prie tos minties,kad čia jau bus ir tavo namai,tai kaip pasakyti doh.gif ,tikrai nelengva ir kai jie tyčia daro tą ar aną,ir kad taip ir taip.Ir kai mes susikelsim jau gyventi į vienus namus,dar kartą viskas keisis,bet jie jau bent pradės gyventi su jiems daugiau mažiau ,bet pažystamu žmogum tai pirmiausia.Čia svarbu neperskubėti jau paimti.O pareigas,visa kita,jie labai gerai iš globos namų žino,bent jau maniškiai ir atskirai mokyti kažko dar,papildomai tikrai nereikia.
dėl atsiprašymo,tol kol tas atsiprašymas nėra tikras,,jo nereikia visai,tegu jis neatsiprašo visai,negu veidmainiauja,neatsiprašymui turi tas vaikas teisę,o melui tikrai ne.Tai nereikia to ir mokyti.
Va čia neseniai buvo toks atvejis,ruošėmės visi į atrakcijonus ir mes su Duksiu susipykom,ko pasiekoj jam buvo pasakyta,kad teks šią dieną praleisti be karuselių.Sėdi jis ir graudenasi,klausiu,tai ko tau gailai,ar kas su mama susipykai,ar kad karuselių nebus,jis man-kad karuselių,ir ką tu manai Artūras jam sako,durniau tu sakyk,kad susipykai smile.gif .Žinoma aš jam sakau,o kam tu mokai meluoti?Džiugas įsijungia,sako o aš nemeluoju lotuliukas.gif .Žinoma,kad patvirtinu,kad žinau jog nemeluoja smile.gif .Tai tu dabar pasakyk,ko aš pasieksiu pasaodinus artūrą pagalvot?Va tą rezultatą,kad girdėsiu tai,ką aš noriu girdėti,bet tai dar nereiškia,kad jis taip ir galvos.Už tai aš linkusi atsiprašymo sulaukti nuoširdau,ir laukti tiek kiek reiks,nei tai tolinti.O tu atsiprašinėti???O kam tau atsiprašinėti,tavo vaikas su kiekvienais metais vis daugiau neša atsakomybės už save,va jis apspjovė,neatsiprašė,va jis ir tegu gauna pagal nuopelnu,o prie ko čia tu?Gal tu spjovei?
Atsakyti