Aš irgi manau, kad praktiškai nuo valgymo sutrikimų neišeina pabėgti. Man net ir pasiektas svoris nesuteiktų noro pagaliau apsiraminti, nes ne svoryje čia iš tiesų viskas paslėpta. Svoris ir tie skaičiai tiesiog priemonė matyti, kad kažką sugebi padaryti. Sugebi priešintis stipriausiam išlikimo instinktui - maitinimuisi. Ir tas tiesiogine ta žodžio prasme atnžmogiškas gebėjimas man asocijuojasi su didele jėga ir savaime - su pranašumu. Todėl kai kas nors gyvenime nepasiseka aš visada bėdas sprendžiu su maistu - nustoju valgyti. Pavyzdžiui, jei iš kolio gavau kad ir 9, o ne 10, viskas - blogai, reikia įrodyti sau, kad bent ką galiu padaryti ir numesti tiek ir tiek.
Anksčiau dėl vieno įvykio norėjau tapti nematoma, išnykti arba atrodyti šiurpinančiai, kad žmonės nenorėtų su manimi prasidėti. Dabar to nebenoriu, noriu atrodyti graži, o grožis man neatsiejamas su trapia figūra. Taigi uždaras ratas, o kaip iš jo ištrūkti nežinau.
