QUOTE(Smėlinukė @ 2010 05 21, 13:21)
Na, gyvenu pagal tą filosofiją, kad man vyras - mano antroji pusė, be kurios pilnai neegzistuočiau.
O dabar pabandykite isivaizduoti, kad ta jusu antroji puse po kokiu poros meteliu susiranda kita. Isimyli ja ir iseina, palieka jus.
Ka jus darytumete? Nustotumete egzistuoti, ar po kazkurio laiko susirastumete kita antraja puse (tsakant antra - antraja puse

) ir jau be tos naujosios antrosios puses nebegaletumet egzistuoti?
Tai stai tuo ir skiriasi meile vyrui ir meile vaikui. Vaikas visada liks vaiku, taip pat kai jis uzaugs ir kai iseis. Ne mano dalimi, ne kazkokiu mano daiktu, o mano mylimu vaiku. Kaip sakant no matter what. Ir man visai nesvarbu, ar paduos ji man stikline vandens senatveje, ar ne. As auginu ne savo busima tarnaite, o mylima dukra. Mano meile dukrai yra besalygiska. Del jos padaryciau viska, jai atleisciau viska. Mano durys jai visada bus atviros.
Del meiles vyrui... Labai myliu ji. Tikriausiai dar labiau negu musu santykiu pradzioje. Bet... Yra dalyku, kuriu jam neatleisciau, yra priezasciu, del kuriu galeciau tiesiog nustoti ji myleti. Tikiuosi, kad jis tokiu dalyku, kuriu jam neatleisciau, niekada nepadarys ir nenustosiu jo myleti, bet ka as zinau, kas jam arba man saus i galva uz pvz 3 metu?
Butu labai skaudu, jei jis mane paliktu, bet egizistuoti, as tikrai nenustociau ir savo antrosios puses neprarasciau (man tai tiesiog vaizdingas posakis, bet jokiu budu ne taisykle).
Vyra labai myliu, dukra myliu neapsakomai, besalygiskai. Tuo ir skiriasi mano meile vaikui ir vyrui...