O buvo viskas taip... Viena gražia vasaros diena bevažinėdavau su dviračiu Vingio parke ir susipažinau su tokiu berneliu... paprašciausiai paplepejom apsikeitem tel nr, jis mane palydėjo iki namu ir viskas tuo ir baigesi... Praėjo gal kokie 2 mėn. mes vėl susitikom ir nuo tos nutarem daugiau nesiskirti. Kartais pakalbedavom apie vedybas, bet aš vis dar delsiau, nes vis dar norėjau kažka daugiau pasiekti gyvenime, gauti magistro diploma ir t.t. Taip ir atėjo ta diena kai aš nesulaukiau menėsiniu, pamenu vėlavo gal tik dvi dienas, o kiek jau buvo nerimo, prasitariau draugui, kita diena jis man atveže neštumo testa. Pamenu pasidariau neštumo testa ir iš tos baimes uždengiau ji knyga ir nuėjau i kita kambarį, grižau gal tik po 30 min. atidengiau... ir ka ten pamačiau, ogi dvi juostelės... Nežinau kodėl, bet iš kart puoliau i ašaras ir paskambinau draugui...
Sakau, atspėk kas yra? O jis atsako, tu neščia.
Keista, jis toks buvo laimingas, o aš visai ne. Gal kokias dvi savaites vaikščiojau kaip apsnudusi, net buvo minčiu apie aborta ( nors žinau kad niekad negalėčiau to padaryt). Pamenu dvieju mėn. pirmą karta apsilankiau pas gydytoja, taip pergyvenau ar viskas gerai , bet gydytoja mane nuramino, pasake kad viskas kuo puikiausiai, padare echoskopija, kaip šiandien pamenu, akys buvo pilnos džiaugsmo ašaru kai pamačiau kas gyvena pas mane pilvely.
Kai mano pilvuko gyventojui jau buvo beveik 5 menėsiukai, gražia gegužes diena mes atšokom vestuves. Keista bet dar niekas iš svečiu (išskyrus mano artimujų) nežinojo kad laukiosi vaikelio. Pilvuko visai nesimate, labai gerai atrodžiau ir gerai jaučiausi. Dar iki 7 mėn nešiojau trumpus sijonukus.... O tik po to mano pilvukas suapvalėjo. Taip skaitydama čia mergaičiu gimdymo istorijas, save gasdinau ir klausiau, ar aš sugebėsiu pagimdyt, ar viskas bus gerai... Skaičiodavau dienas kada vėl reikes eit pas gydytoja, kada išgirsiu savo angeliuko širdeles plakima... Taip artėjo ta diena, vis tik žiurėdavau i pilvuka ir galvodavau, na kada gi tas pilvuko gyventojas duos ženkla, kad jis nori i pasaulį. Kažkodel net buvau įsitikinusi kad mano angeliukas neskuba pas mus ir aš pagimdysiu kokia savaite, dvi po nustatyto termino. O tas terminas buvo spalio 11d. Viena vakara lygindama drabužius pajaučiau kad kažkas man šilto laša, bet tik tiek, pasakiau vyrui. O jis sako, juk tau ankščiau taip buvo.. Na lyg tai buvo, o ir pati save nuraminau kad čia dar ne vandenys, juk vandenys turi teketi. Jau ryte pamačiau kad pas mane truputi kraujotos kelnaites, tai kadangi buvau nemažai prisiskaičiusi supratau kad tai gleiviu kamštis ir kad jau tikrai nedaug liko laukt iki mano angeliuko atėjimo i ši pasaulį. Dar iki puses dienos praplepėjau su neštukėmis, laukdama vyro iš darbo sudėjau krepšius. Taip ir atvažiavo mano vyrelis, susiruošem i Trakų ligonine. Atvažiavom i ligoninė viska papasakojau savo gyd, ji dar mane truputi išbarė, ko aš sėdžiu namie jau seniai turėjau but ligoninej, sutvarkėm visus dokumentus, mane apžiurėjo, kiek pamenu pasake jokiu dar gimdymo požymiu nėra, bet butinai turiu pasilikti ligoninėj stebejimui. Dar prašiausi pamenu namo, bet neišleido, galvojau vyras pasiliks, bet neleido pasake, kai gimdysiu tada prašom. Labai nenorėjau vyra išleist namo tai ir prasedejom ir praplepejom kažkur iki 23h. Taip sededama kažkaip pajaučiau kad man truputi pradejo raižyt pilvuka, bet nekreipiau dėmesio, maniau paskaudes ir praeis. Vyrelis nuvažiavo namo, aš atsiguliau, aišku taip liūdna pasidarė, apsižliumbiau, parašiau vyrui sms. Jis paskambino, kažkaip nuramino... Per visa naktį pamenu gal tik pora valandu buvau užsnudusi, visa laika raiže pilvuka. Turėjau su savim knyga apie gimdyma, tai nusprendžiau ja pavartyt ir paskaityt. tai beskaitydama supratau kad tas raižymas tai sarėmiai, kurie man jau kartojasi kas 4 min. Taip ir pagaliau atėjo tas ilgai lauktas rytas. Mane apžiurėjo, nuleido vandenys... pasake kad atsidarymas per du pirštus ir per 24 valandas turėsiu pagimdyt. Ot laimė... 
o man jau tikrai daresi saldu, saremiai darėsi skausmingesni ir pradėjo kartotis dažniau. Raminau save tik tuo kad greit atvažiuos mano vyras ir mano gydytoja o dar keičiasi pamaina ir ateis pati geriausia akušere.. Mano gydytoja jau čia, mane apžiuri, o i klausima kada pagimdysiu atsako kad gal but iki pietu pagimdysiu, nes atsidarymas 5 cm. Atvažioja mano vyras, aš jo neatpažistu, keista bet jis su ta žalia gydytojo apranga. Aš turiu gulėt, nes mano angeliukui reikia matuot toniukus, gert neleidžia, o mane taip troškina.. Ateina akušere, pasiulo man padaryt klizma,aš aišku spyriojosi, sakau kad pati pasidarysiu microlax, bet kažkaip mane prikalbėjo, na ir pati pagalvojau, padarys klizma, nueisiu i duša, galbut palenveės... Nes jau skausmelis toks kad jau pradėjau prašyt, tegul daro ka nori, ir apie epidurini užsiminiau. Beeidama klizmos ir duša, maniau tikrai nepaeisiu, o dar mane taip vimde, tik del to gyd. džiaugėsi, sako gerai, gimdos kaklesis atsidarinėja. Kažkaip nuėjau, tai tik pradėjus daryt klizma, akušere pradejo rekt greičiau i gimdykla, nes jau pilnas atsidarymas. Keista, bet jau ant stalo beveik nejaučiau skausmu, tik taip norėjosi kuo greičiau išstumt iš ten savo mažajį angeliuką... Pagaliau man leido stumt, tai kiek pamenu per tris gerus stumimus pas mane ant krūtines jau gulėjo mažasis taip ilgai lauktas angeliukas, t.y. mažoji mergytė. Gimė ji butent ta pačia gydytojų nustatyta diena, spalio 11. 10. 12 val. 3,300 gr., 50cm. 
O maniau viskas bus kitaip...Sako kai vaikai gimsta, jie nera gražus, bet tai tikrai netiesa, manoji ant tiek buvo graži, kad butent ši akimirka kai ji gulėdama man ant krūtinės savo akytėmis žiurėjo i mamytė ir tėveli ir be žodziu sakė...
Ačiu kad aš čia su jumis, laiminga ir sveika...
Ačiu ir tau mūsų dukryte, kad mus išmokei tik dar stipriau mylėt vienas kitą padarei laimingiausiais tėveliais pasaulyje..
Štai tokia mano gimdymo istorija, gal kiek nuobodoka, bet užtat tikra, neišgalvota ir pilna meilės...
