Aš imu neapkęsti savo darbo...pats darbas gana įdomus, man patinka, tačiau krūviai per kelis metus vos nepadvigubėjo, o tuo pačiu nuolat auga ir reikalavimai kokybei! O blogiausia yra tai, jog absoliučiai nesusikalbu su vadove, ji - nuotaikos žmogus ir nuomonę keičia kasdien, jei vakar man buvo pasakyta daryti vienaip, aš identiškoje situacijoje šiandien padarau tą patį - jau nebegerai, atrodo lyg ji pamirštų ką buvo sakiusi ir kalba netgi priešingai! Nuspėti, o tuo pačiu ir gerai atlikti savo darbus, tampa nebeįmanoma! Ginčytis beprasmiška! Esu nekonfliktiška asmenybė, juolab, kad ji vyresnė 20 m., patirties ir žinių bagažas dvigubai didesnis, tylėjau, kentėjau, bandžiau nekreipti dėmesio, bandžiau atspėti, kaip įtikti, bet tai neįmanoma! Pastaruoju metu išvis kažkoks paūmėjimas, turbūt pilnatis veikia, o aš jau kartais vos susilaikau neapsibliovus, nes kiekviena mano "klaida" dar yra aptariama garsiai su kandžiom replikom. O čia tik darbo klausimai, o kur dar mūsų (kenčia ir tam pačiam kabinete sėdinčios kolegės) per įkyrus kalbėjimas, arba tylėjimas, langų neatidarymas arba neuždarymas, kai "reikia", per trumpas arba per ilgas valgymas, apskritai valgymas, netinkama apranga, ko nors (pvz. kaip ji jaučiasi) nepaklausimas, arba klausinėjimas nelaiku, nevietoj arba ne to ir pan. ir t.t. Deja, keisti darbo taip pat negaliu, nes mano specialybei darbo pasiūla beveik lygi 0, skųstis nėra kam, su ja kalbėtis beviltiška, lieka tik kentėti ir laukti kol praeis pilnatis arba jai vėl užplūs geros nuotaikos banga...
o siandien jauciu kad zeme is po koju slysta, taip norisi peties, ant kurio issiverkt, deja, esu viena svetimoj saly, turiu tik viena drauge, kuriai jau atsibodau, darbo neturiu, per dienas sedziu namie. jauciu kad stogas vaziuoja, pradejo i galva list blogos mintys, net pradejau apie pasitraukima galvot... stengiuos tas mintis atitolint, bet deja prasiblaskyt negaliu, nuo vienantves visai isprotesiu...neieskau paguodos, tik norejau issiliet. aciu uz demesi
