Išsiliejimo skyrelis 2

As nenorejau ju imti savo vaikui i krikstatevius, bet taip jau susikloste, kad krikstatevis geriausias maniskio vyro draugas, ir kaip as galejau priesintis, supykes gi butu ant manes. As sakiau savajam, kad nepatinka man jie, bet susitaikysiu su ta mintim, nes nenoriu pyktis. Kam nera buve tokios situacijos nesuprasite manes, o nuteisti galite neapgalvotai. Ka gi teks susitaikyti su tuom.
Papildyta:

Ir beje, niekada neiciau tokiems zmonems i krikstamotes kuriu nemegstu. Vaiku neimanoma nekesti, jie cia niekuo deti, tai suagusiuju reikalai.

Ir paskui dar kyla klausimas, kodėl jie Tavęs į tas krikštamotes net ir neprašė? Matyt jiems "taip jau nesusiklostė", tai gal tuo tik pasidžiaugti reikėtų?

... tik pastebėjimas -- TOKIĄ situaciją susikuriame mes patys. Ji bus, jei tu pati norėsi, o jei nenorėsi - jos nebus.
Jei tau kitų žmonių nuomonė ir poreikiai svarbesni už tavo -- ką gi "susitaikyk su tuom", o jei tau yra svarbiau tavo pačios savijauta - elkis taip, kaip atrodo teisinga TAU.

Aš neteisiu, bet pasakysiu savo įspūdį - man pasirodė, kad Jus labiausiai įskaudino tai, kad buvote 'neužskaityta' kaip žmona (skaudu dėl to, kad pati esate nerami, įsitempusi dėl savo situacijos). Pritariu nuomonei, kad tai tokia situacija, kuri ne susidarė, susiklostė nepriklausomai nuo Jūsų, o yra būtent apsisprendimų pasekmė. Dar galite daug ką pakeisti

velniškai norisi su kažkuo pasikalbėti, bet neturiu žmogaus, kuriam galėčiau papasakoti visą situaciją... žinoma, tai nieko neišspręstų, bet gal būtų kiek lengviau.. tiesiog graužia abejonės, ar einu tinkamu keliu...

Pasakok cia, isiliesi ir gausi ivairiu patarimu.

Man ir slyksti busena, bet tikiuos cia tik siaip startinis rudens atsizymejimas... paskui praeis... tikiuos

dauguma is vis ima viena is vyro puses,o kita is moters ,o issiskirti gali ir susituokusi,ir nesusituokusi pora,juk neimi kazko is gatves,kaip bus ateityje niekas nezino,bet jei pasirinksi tinkamus kriksto tevus,tai jie ir rupinsis vaiku,nors man svarbiausia yra pakrikstyti vaika,o savo vaiku ateityje as pati su vyru pasirupinsiu .

Tikriausiai - ne tiksliai supratote atsakymą...
Krikšto tėvais GALI BŪTI žmonės visiškai nepažįstami, BET - kiekvienas iš jų atskirai turi būti PRAKTIKUOJANTIS katalikas, besilaikantis Bažnyčios taisyklių-- šiuo atveju jos yra tokios - krikšto tėvas (motina) turi būti krikštyti, priėmę visus sakramentus ir gyvenantys pagal Bažnyčios mokymą (vieniši arba susituokę). Tokiais nelaikomi asmenys, kurie yra sugyventiniai (gyvena kaip šeimoje bet nėra sutuokti).
Tik tokie krikšto tėvai Katalikų Bažnyčios požiūriu yra tinkami būti krikšto tėvais.

Supratau jau....bet as to dalyko nesureiksminu,nesu uzkietejusi katalike,gyvenanti pagal visas baznycios taisykles .

Tai va - tada ir aišku... Bet tiems - kas užkietėję - gali būti kitaip...

Na taip,kitiems tai gali buti labai svarbu

Aš taip pat noriu pasipasakoti, nors tiesą sakant manau jau man psichologo reikėtų... Pradėsiu nuo to, kad vaikystėje beveik neturėjau draugų, gyvenu toliau nuo miesto, vaikų aplink mano namus nedaug buvo, buvome keturi kieme ir visi puikiai žaidėme. Prasidėjo kitas etapas-paauglystė-žiūriu, kad man vis sunkiau sekasi bendrauti su bendraklasiais. Mokykloje lyg viskas ir ok buvo, bet už jos ribų-viskas baigta. Lankiau dramos būrelį, kad įsiliečiau į bendraamžių gretas, sunkiai sekėsi, nes visi jie buvo iš mano mokyklos, metais jaunesni ar vyresni, bei bendraklasiai. Paskui išvažiavau į stovyklą, pirmos dienos buvo sunkios, o paskui tapau būrio siela (na, gal nevisai, bet tikrai buvau mėgstama). Blogai išlaikiau egzaminus, įstojau į kolegiją...pirmais metais beveik nei su niekuo nebendravau, antrais metais atėjo naujokė prie kurios prisigretinau ir tikrai šauniai bendravome, taip labiau įsiliejau į grupės gyvenimą, trečiame kurse dar gyviau viskas buvo. Keletą kartų važiavau vasaros sezono metu dirbti į šiltuosius kraštus: ten aš buvau visų mėgstama, geidžiama, gerbiama, maloniai visur sutinkama ir man tai patiko, jaučiausi laiminga. Aš tuomet visiems šypsojausi, su visais sveikinausi ir visiems padėjau.
Šiandien man 23m. dar niekaip nesugebėjau rasti darbo. Vėl prasidėjo tas etapas kada man sunku bendrauti su žmonėmis. Turėjau net tris pokalbius dėl darbo šią savaitę, bet nenuėjau...nes bijau. Bijau ne dėl to, kad negausiu darbo ar pan., bet tiesiog bijau kalbėti su svetimu žmogumi tik dėl to, kad tai bus oficialu. Bus oficialu? O iš kur aš galiu žinoti, kad tai bus oficialu jeigu dar nei karto neturėjau pokalbio dėl darbo? Bijau, nedrįstu, nepasitikiu savimi, o gal aš tik beviltiška tinginė?