Vaikų adaptacija mokyklose

#37
QUOTE(raudonnage @ 2013 12 23, 20:21)
O jetau, mano siaubas didziausias verysad.gif

*nezinau kaip ir auginti saviske kad sito isvengt. mes dar ne mokykloj ir su kalba bent jau bedu tai tikrai nebus, bet as tiek is Londono istoriju prisiklausius kad baisiai nelaukiu mokyklos.

**Nezinau ka patarti mamai apart kad zinoma reikia sneketi su vadovybe pradziai. bet vargu ar tai pades jei jau masiskai jie eina pries ji. nes tada dar tik labiau juos suvienyt gali.siaubas. as keisciau mokykla bet pries tai pasnekeciau su sunum gerai, kad kazkaip nuteikt ji labiau savim pasitiket gal, kad nesikartotu tai kitoj mokykloj. 4u.gif


*Nebijokit is anksto ir nenusistatykit. Mergaite gali perimti Jusu baime. Ne visiems vaikams taip buna. Daugiausia uzdariems, nedrasiems. Reikia vaika skatinti buti draugisku. Nebijoti bendrauti. Viskas bus gerai pas Jus. Kalbos barjero nera ir viskas vyks sklandziai. biggrin.gif

** Sutinku su pasiulymu. Mes gyvenam NO jau atrodo tokioj geroj saly vaikams, o patyciu ir cia yra. Viena norvegu seima atsikele is sostines, pardave nama ir leidzia savo sunu i musu mokykla. Tiesa privacia. Tevai i darba vazineja 50 km. Nes, Osle Montesori mokykla perpildyta. O, cia ir vaiku mzai klasej, ir atmosfera jauki. As keisciau mokykla. Nekankinciau vaiko. Ir pakol nepasnekeciau su mokyklos vadovybe ir nepakeisciau mokyklos vaiko neleisciau. Reikia pagalvoti kokia vaikiu psichologine trauma. Ji daug daugiau atnes zalos, nei mokslo ziniu trukumas.
Atsakyti
#38
QUOTE(Svajojanti @ 2013 12 05, 15:15)
Butinai nueikit i mokykla ir pakalbekit su vaiko aukletoja,direktore.Cia ne LT,jie be galo bijo vadovybes ir labai greit susitvarko.Nekeiskit mokyklos,o kovokit del savo vaiko,neleiskit,kad visokie angliukai sau daug leistu.Sekmes

Perskaičiusi negaliu susilaikyt nuo savo trigrašio, nesupykit prašom. Mano kolegos berniukas yra panašaus amžiaus paauglys, pakeistos jau 3 mokyklos, tyčiojamasi iš jo jau daug metų. Tėvai abu užsienio kalbų specialistai, vaikams šeimoje skiriamas dėmesys, keliaujama kartu, bendraujama, bet... Problema niekur nedingsta, nors ir sprendžiama, samdomas psichologas už nemažus pinigėlius, skatinamas vaiko aktyvumas per užklasinius, vėgi mokamus, užsiėmimus.
Patyčios neturi tautybės, tai visų pirma. Kokių nuostatų laikomasi LT? Patyčios yra ne tik kenčiančio vaiko bėda ir ne tik mokymo įstaigos darbo/veiklos spraga. Dažniausiai tai piktybinis derinys. Kuo jaunesnis vaikas, tuo efektyviau yra pakeisti mokyklą. Tačiau, deja, vyresniam vaikinui tas gali ir nepadėti. Reikalingas bendraamžių palaikymas, bent menkiausias. Reikalingas specialistų komandos ir mokytojų dalykininkų jungtinis darbas, įtraukiant ne tik tuos, kenčiančius nuo patyčių vaikus, bet ir tuos, kurie linkę tyčiotis iš paskos (dėl BANDOS JAUSMO patenkinimo), tačiau nėra patyčių iniciatoriai. Iniciatorius paprastai stebi, po to atskiria ir jiems, liaudiškai tariant, plaunamos smegenys, koreguojamas jų destruktyvus elgesys, nes jie vaikai, kaip rodo tyrimai, iš probleminių aplinkų. Yra atvejų, kai mokyklą priverstas keisti patyčių iniciatorius, nes per daug aukų prisirenka jo patyčių praktikoje.
Todėl informuoti mokyklos vadybą BŪTINA. Vaiko negalima palikti vieno be dėmesio, jam priekaišrauti, kad jis kitoks, kad turėtų būti dar kitoks, būtina užtikrinti saugumo jausmą. Tai kaip rimtos ligos gydymas, užtrunka tikrai ne mėnesį ir ne du.
Atsakyti