Susudūriau su tokia problema.
3,5 m. vaikas akivaizdžiai sako netiesą.
Pvz. Atskiėlęs ryte vaikšto basas po namus, sakau, apsiauk tapkutes. Po kiek laiko klausiu, ar apsiovei. Atsako, taip, nors stovi šalia manęs basas.
Arba
Ar nusiplovei rankytes, nors nenusiplovė, sako taip.
Subaru, kai ką nors padaro blogo, sako, kad daugiau nebedarysiu, bet ir vėl padaro.
Kepšeli mane, iš už nugaros, paskui sako, kad čia tėtis, nors tėčio nėra namie.
Nesenai mušėsi su vaikais, sakau, bandžiau aiškint, kad negražu muštis, kad nei tėtis, nei mama nesimuša. Jis sako, kad mušasi. Klausiu, ar matei, jis sako, taip. Paprašiau parodyt, tai dar ir rodo kažką, neva, kad taip mušamės.
(Būna, kad namie su vyru pykstamės pakeltu tonu, ar baramės, nu bet nesimušam... Vaiko irgi nemušam, būna, kad stipriai suimu už rankos, kai ką blogai daro, bet fizinių bausmių netaikom, kartais einam imtynių visi juokais.)
Gal patartumėt, kaip reaguoti į tokias melagystes, nes bijau, kad netaptu tai blogu įpročiu, ar nebūtų netinkamo elgesio pradžia...
Tokios vaiko fantazijos visiškai normalu ir dar nereiškia, kad užaugęs jis bus didelis melagis. Pameluojam mes karts nuo karto visi, net ir jūs, bet maži melai nėra nieko tragiško (kaip kad apie tą Kalėdų senį ar gandrą, nešantį vaikus). Na, iš savos patirties galiu pasakyt, kad paaugus melai prasideda tada, kai bijai prisipažinti kažką blogo padaręs ar nepadaręs, nes žinai, kad bars ar nubaus. Bet ar reikia bausti už neapsiautas tapkutes?