Angeliukų mamytės

man tie zodziai kad skaudes dar labai labai ilgai, tokie skauus...atrodo tai niekad nesibaigs...otas laikas taip letai eina, taip letai...

P.S. Vakar su Kristupu išėjome į kiemą pasižaisti. Žiūrim, o visai šalia namo vaikšto gandras . Vai, mintyse pagalvojau - GAL MANO??? Kaip norėčiau dar vieno leliuko kuo greičiau... Labai džiaugiuosi, kad vyras mane palaiko. Jis irgi yra už dar vieną vaikiuką. Kad tie mūsų norai materializuotusi kuo greičiau
[/quote]


mums labai panasiai savaitgali pas tevu ant darzines toks isdidus gandras stoviniavo, tai pamaniau, gal musiskis cia ...pamenu pernai vasara irgi ant to paties stogo gandras buvo uztupes, tai ir atnese mums musu angeleli Gabrieliu isskrisdamas matyt...gal tai vel zenklas

o mums liko nuotraukeles laidotuviu, tai vis ziuriu ir ziuriu, nes priglaust negaliu...
tetis jau darban siandien isejo, sake,kad nera lengva,,,
Papildyta:

negaliu ziuret i jokius vezimus ir jokias mamas ir ju vaikus...(tegul jos nesupyksta)

as va tik nesenai paemiau pirma karta vaikuti i rankas, nors pries tai daug pazystamu pasigimde bet net i vezimuka neziuredavau, kalbos apie vaikus mane irgi vargino, pasidariau daug jautresne, kai pamatau nusiverkusi, varvancia nosyte , nuskriausta vaika, daug giliau dabar isgyvenu, ir vaikas nors ir buvo bet tapo dar didesne mano gyvenimo vertybe.




salia musu namo yra lizdas tai ir dabar pro langa matau gandrus, vakre vaiksto jie po mano darzus pievute, sunus isbega pavaikyti, jie nuskrenda bet ir vel sugryzta, suka ratus pazeme, nutupia ant stogo, ir taip kas diena , karta susimasciau jie yra salia, bus ir mano suneliai salia , bega asaros, bet tikiu......

Mes per savo vestuviu metines praeitais metais suzinojom, kad laukiames... Vyrui tai buvo mano dovana jam ir dar pagalvojau, kaip viskas graziai susideliojo! deja siais metais sventes ir nebus ir jos turbut niekada taip nebesvesim kaip turetumem... kiek daug tu skausmingu datu per metus atsirado...
Papildyta:

As ir taip buciau pasielgus... nebuciau plovus ir savo dukriuko rubeliu, kad tik liktu tas kvapas, dabar - nieko, tik prisiminimai. jei tik buciau zinojus... kad ir kaip sirdi tai drasko, tai - visas musu turtas...
Papildyta:

pacioj pradzioj kai suzinojau apie dukriuko liga, labai sunku ir nepakeliama buvo ziureti i vezimelius, nestukes ir leliukus... jei eidama gatve pamatydavau, vis akis nusukdavau. buvo visko - ir pykcio, ir pavydo, ir panasiai... dabar tas periodas praejes ir labai grazu mazuciukai, prie ju nebaisu liestis ar paimti ant ranku... ziurint i nestukes, su nekantrumu laukiu, kada pati galesiu tuo dziaugtis ir net pasvajoju, kokia busiu laiminga... as taip esu tuo itikejusi, kad kartais net nekyla jokiu abejoniu del ateities, tik labai jau sunku islaukti dar kelis men kol susitvarkysiu fiziskai bei atsiras MMM (del ju paskutiniu metu ir stresuoju).
Visoms planuojancioms mamytems linkiu, greiciau gaudyti tuos gandrus kol jie dar i siltus krastus neisskrido, na, o jei nespetumet, visada galite juos pasigauti, ten kur jie ziemoja
Papildyta:

tai jau tikrai taip. ka supratau - tai, kad seima yra pati didziausia ir svenciausia gyvenimo vertybe! kai gulejau ligoninej ir girdejau salia verkiancius vaikucius, vis galvodavau - mamytes neleiskite, kad jusus mazuteliai verktu, imkite juos ant ranku ir glauskite, nes tai pats didziausias dziaugsmelis ir jusu turtelis gyvenime. ligoninej buvo ir mazuteliu be mamyciu, juos i viena palata guldydavo, kai eidavau pro sali ir matydavau juos verkiancius bei klykiancius taip noredavosi prieiti ir paguosti, bet bijojau sesuciu, kad atleke nepradetu kriokti. maza ko gali is ju tiketis, nes ju tokiu.. visokiu yra... be to jauciau, kad nusikalsiu pries dukriuka, jei kita vaika paimsiu ant ranku, nes mazutele reanimacijoj gulejo, jos paimti negaleavau... kokie keisti ir priestaringi jausmai... ir dabar kartais kalta pasijauciu, kad kito leliuko noriu, nes atrodo, kad maziau galvosiu apie savo angeleli, o mano mintys apie ja, tai musu tarpusavio rysys... atrodo, kad tas rysys nutruks ir nors ji danguje, bet mano meiles jai irgi reikia!

[quote=kzaze,2010 07 26, 12:38]
Mes per savo vestuviu metines praeitais metais suzinojom, kad laukiames... Vyrui tai buvo mano dovana jam ir dar pagalvojau, kaip viskas graziai susideliojo! deja siais metais sventes ir nebus ir jos turbut niekada taip nebesvesim kaip turetumem... kiek daug tu skausmingu datu per metus atsirado...
Papildyta:

o mano vyrui siemet 30 metu jubiliejus...svajojom kaip svesim, maniau, tai bent dovana jam bus - sunus...bet dievulis viska sumaise dabar tevai liepia vistiek liepia svest jubilieju, nes,pasak ju, gyvenimas eina tolyn, o mums tokios priestaringos mintys galvoje sukasi, kad baisu.....

[quote=inezzza,2010 07 26, 14:17]
[quote=kzaze,2010 07 26, 12:38]
Mes per savo vestuviu metines praeitais metais suzinojom, kad laukiames... Vyrui tai buvo mano dovana jam ir dar pagalvojau, kaip viskas graziai susideliojo! deja siais metais sventes ir nebus ir jos turbut niekada taip nebesvesim kaip turetumem... kiek daug tu skausmingu datu per metus atsirado...
Papildyta:

o mano vyrui siemet 30 metu jubiliejus...svajojom kaip svesim, maniau, tai bent dovana jam bus - sunus...bet dievulis viska sumaise dabar tevai liepia vistiek liepia svest jubilieju, nes,pasak ju, gyvenimas eina tolyn, o mums tokios priestaringos mintys galvoje sukasi, kad baisu.....
[/quote]


manaiu kad as viena tokia , mano suneliai irgi buvo 30 jubiliejaus dovana, viska pasiskaiciavau, vyras sutiko o dar kai suzinojom kad bus du tai is vis skraidem padebesiais, bet.....visas grazus svajoniu namelis,eme ir sugriuvo

o kaip elgetes? kaip paminejot jubilieju? nenoriu nuskriaust vyro, gi daugiau 30 nebebus....galvojam ramiai su tevais, broliais, sesem paminet....gal kazkokiu ideju turit? noreciau suorganizuot grazia,taciau musu situacijoje tinkancia svente.....

Aišku, kad ženklas . Svarbiausia tuo tikėti .

Aš visaip bandau save priversti galvoti tik apie teigiamus dalykus. Aišku būna akimirkų, kai nesusivaldau, bet labai stengiuos. Penktadienį prisiverčiau nueiti į kirpyklą. Šiaip ne taip PAGALIAU išlindau iš namų, nors dabar nenoriu niekur nosies kišti ... Sėdžiu tarp keturių sienų su savo mintimis ir gerai man... Tai gi - nueinu į kirpyklą, tvarko mane. Ateina tokia moteris, kuri mane pažįsta nuo tų laikų, kai dar paauglė buvau... Atpažino mane ir klausia manęs - KIEK TURI vaikų? Nu žinokit mane lyg smaugti kažkas pradėjo - nebežinau ką ir sakyti... Kiek gi aš jų turiu???? Užsiblokavo tiesiog kalba, negaliu žodžio pratarti, ašaros riedėti pradėjo ir viskas... Tik po kiek laiko sugebėjau burbtelėti, kad turėjau du, bet dabar tik vienas

o mums net du jubiliejai - mano ir vyro po 30... vyro jau praejo... manau reik elgtis taip kaip liepia sirdis, o ne taip kaip diktuoja aplinkiniai... 30 - tai paprasciausiai yra grazus skaicius, kodel visi kiti gimtadieniai negali buti ir kazkokie ypatingi?! kodel butent 18, 20, 25, 30 ir t.t.? manau, kad jubiliejai ir panasiai yra zmoniu sukurti ismislai... kiekviena diena turi buti kaip svente...
as vyrui iskepiau torta, susedome su 2 draugais ir 2 ju vaikuciais prie stalo namie, issikepem pagal vyro uzsakyma kiausinienes su keptom bulvytem ir desryte, uzdegem 30 zvakuciu, vaikuciai sudainavo su gimimo diena ir viskas... pasisedejom linksmai ir tiek... nesinorejo surmulio, zmoniu, chaoso... savojo as ir nesvesiu, nes tikrai nuotaika ne ta, o musu 30-meciai tikrai istrigs ilgam, nes iki sukaktuviu turejom butu nebe vieni, turejom tureti savo spinduleli, turejom buti didesne nei 2 asmenu seima... tas 30 istikruju mane slegia, nes vis primena, kad laikas bega, mano laikrodukas tiksi... kur mes anksciau buvome?!

Sveikos

Nauja mamyte stipriai apkabinu... kad kuo greiciau praeitu tas aklas skausmas... ir liktu tik susitaikyti priprast gyvent su tuo skausmu...


Patikek tikrai nepamirsi... as kad ir supu savo svajone, bet kiekviena diena atsimenu JI... kiekvienoj foto man truksta Jo... ir visada truks... Nera nei dienos, kad nepagalvociau kaip butu jei butu...

man irgi šeima, vaikai visad buvo labai svarbu. O dabar tai pasidarė SVARBIAUSIA. Dabar suprantu, kad didžiausia vertybė yra žmogus, o visa kita yra tik šiaip...
Papildyta:



Va va. Aš irgi apie tą patį galvoju. Vis planuojame gi. Tai mokslus reik baigti, tai darbą susirasti, tada butą nusipirkti. Tuomet dar vis vien vaikams ne laikas, nes reik geriau apmokamo darbo, o tada nusprendžiame, kad lovelei nebus vietos reik didesnio būsto.... Ir taip prisigalvojame krūvas bėdų ir problemų. O tada žiūrėk ir namas yra, ir darbas, ir santaupų atsiranda. Lyg ir lovelei, ir ne vienai vietos yra... Tik į lovelę nėra ko paguldyti