Man pirmasis
eina 9ta savaite
anksciau buvau aktyvi,per diena susisukdavau ir nuveikdavau daugeli dalyku. O dabar... Nezinau kasdien ko tiketis, tokia busena, kai praleidziu lovoj 80% dienos, varo mane is proto. Siaip nevemiu, bet pykina nuo visko, maisto gaminimas prailgo gerokai, nes ipusejus dazniausiai taip apsidaro bloga, kad viska metu ir begu i lova pagulet... Pasivaiksciot galiu max valanda, iskart silpna, jauciuosi kaip nuvertus didziausius kalnus, begu i lova.. Valgis manes visiskai nevilioja, nepasakyciau ne vieno produkto, kuris man yra dabar skanus (valgau, kad valgyt ir nepakenkt maziukui
). Nakti miegu blogai, nes beveik visa diena praleidziu lovoj, neisvargstu ir miegas gaunasi toks pavirsutinis, be to, kartais uzpykina nakti taip, jog atrodo apsivemsiu lovoj... Bet atsigeriu vandens ir praeina.
Zodziu, didziausia laime, jog nereikia man dirbti, nes kitu atveju tikrai tikrai MIRCIAU
aisku ir nuotaikai atsiliepia tokia mano savijauta, todel labai tikiuosi, jog viskas greitu laiku baigsis ir lelyte nebekankins manes...
Prisijungiu ir aš prie jūsų. Laukiuosi pirmojo
Mane lygiai taip pat kamavo nuo 7-os iki 10-os savaitės, bloga ir silpna buvo nuo ryto, sunku buvo ką bepadaryti, nors prieš nėštumą buvau itin aktyvi. Ir maistas buvo tapęs beskonis ar neskanus, gamintant nuo kvapų pykino.
Laimei, nuo 11-os savaitės žymiai palengvėjo ir dabar grįžta buvusi energija ir apetitas
, tai į darbą keliavau apsišarvavusi ir imbiero tabletem, ir vaisiais, ir duoniukais, ir saldainiais..viskuo, kas nekele šleikštulio:) ir ką....visą dieną kažką kramsnojau ir išsilaikiau...žinoma pilvas trimitavo nuo visų nesamonių, kurios be sustojimo ridenosi į skrandį, bet bent jau pykinimo nebuvo..nežinau, kas padėjo, bet tikiuosi ir toliau mane tai gelbstės..nes ne duok dieve tas pykinimas ir draugavimas su wc... 
