QUOTE(braimike @ 2010 08 20, 07:58)
draugaujame 2 metus...jis turi du vaikus...5 ir 9 metu..kadangipykstasi su ex zmona,negalejo matyti vaiku metus laiko...taigi kai mes susipazinome jis man pasake kad turi vaiku ir juos labai myli ir negali ju matyti...taigi metus laikogyvenome tik dviese...jis liudejo,kad negali matyti vaikuciu...as palaikiau visa ta laika...sakaiu kad viskas bus gerai...ir po kurio laiko reikalai susikloste kuo puikiausiai ir jis pradejo susitikti su vaikais ...ir tada prasidejo mano nusivilimas...is pradziu maniu kad tai laikina ir ta tustuma kuria jauciau praeis...bet reikalai eina vis blogyn as jauciuosi vis blogiau...vaikai jam yra viskas...kadangi jie nemate tecio ilgai...tai tetis juos lepina o jie juo manipuliuoja...ir man taip sunku tai stebeti...as likau nuosaly...jis laimingas dabar turedamas vaikus salia...o as nublankau...tuos metus kuriuos ji guodziau ir palaikiau jis pamirso...vakare zaidzia su vaikais,nueinu miegoti viena...
jis sako kad per daug kreipiu demesi ir neva nusileidziu iki vaiku lygio...bet vaikai per daug manes nemegsta...as lyg laikina tecio mergina..nors jie mato pirma mergina...mes ruosiames susituokti..bet as pradejau abejoti... nes jauciuosi labiau vienisa su juo nei budama visai viena...taip pat del jo isvaziavau gyventi toli nuo savo seimos,uz atlanto,tad net nesulaukiu niekeno paguodos nei apkabinimo...neturiu nei draugu cia...jis man vienintelis artimas zmogus...as vis tikiuosi tai praeis,bet laikas tiksi o as turiu apsispresti ka toliau daryti...tad prasau nuraminimo arba patarimo is jusu....

atrodo, kad mano istorija pasakojat.. tik pas mus vaikai negyvena su mumis. Vaikai gyvena su mama.
bet man labai sunku buna.. labai daznai kyla mintys nutraukti tokius santykius. turbut vistik nesu subrendusi tokiem santykiam. nors gyvenam jau 2metus kartu. kol neduodavo tu vaiku, tai gyvenom dviese, neturejom del ko pyktis, nes viskas buvo be galo grazu, o dabar nera dienos kaip nesipyktume. na, tai nera abipusiai pykciai. tai daugiau is mano puses. pavydziu to demesio vaikam, nors atrodo viska suprantu, kad vaikais reikia rupintis, kad jie niekuo nekalti, o ir tie vaikai mane myli. bet as tiesiog kartais negaliu perlipti per save. o tuo paciu ir nesuprantu saves.. bet toks sunkumas ant sirdies buna, kad bliauti norisi. kaip cia kazkuri minejo, norisi kad musu vaikelis butu mum abiem pirmas, kad viskas butu nauja, nepatirta.. (ne, as nesilaukiu) mes ir apie vestuves galvojam, bet kai vel matau vaikus, vel viduje verda daug jausmu, tai nebenoriu nieko.. nebenoriu daugiau leisti sau kenteti... noreciau vestuviu su baznycia, deje.. negalesiu tureti tokios sventes jei busiu su situ zmogumi.. Labai ji myliu.. todel nezinau ka daryti.