Neįgalus vaikas

na mano atveju- tas vyrukas tai fiziskai sveikas, varineja po visa kaima su dviraciu, zaidzia su 10 meciais slepyniu, kartais paruko, pageria ir vel zaidzia su vaikais bet tevai gauna globa, jis paprasciausiai nepajegtu gyventi vienas, nes karta uzdege ir sudegino iki pamatu garaza, nes kate ten pasislepe ir jis norejo kad ji greiciau islystu kartais nusikerpa plaukus virsugalvyje, nes jam persilta po kepure, iseina iu lauka ziema be batu arba su sortais, maudosi su rubais nes vanduo saltas, valgo sraiges su kiautais , nes per televizoriu mate kad jos valgomos. visi kaime ji pazysta ir visi jam tolerantiski. o suaugusio zmogaus , kad ir savo vaiko prieziura , jau yra darbas ir uz tai mokami pinigai
Papildyta:

gal jums pasikonsultuot reiktu placiau del globos, nes ten kazkaip reikia irodyti kad zmogus nepajegus gyventi be prieziuros, juk jis nesusimokes pats mokesciu, neapsipirks, npasigydyd susirgus, neuzsikurs peciaus, nepasidarys valgyt ir t.t. zinau kad tevai ta vyruka tai tampe po visias istaigas kol susitvarke reikiamus dokumentus ir irode globos butinybe

Metus laiko dirbau su neįgaliais vaikais, buvo ir visiškai aklų, ir dauniukų ir kitokių deagnozių, ir pastebėjau vieną dalyką, kad iš visų grupių, kuriose dirbau, buvo tik viena normali šeima, kuri rūpinosi savo neįgaliu sūnumi, visose kitose buvo vienišos mamos, nes tėvai nepakėlė atsakomybės ir paliko savo šeimą... bet dirbti yra viena, atidirbai savo laiką ir eini namo, o gyventi ir auginti visai kas kita, todėl žemai galvą lenkiu prieš auginančius neįgalius vaikelius ..
Ar pati auginčiau nežinau, nes kolkas apskritai dar nesu pasiruošusi turėti vaikutį

negaliu patikėti,kad atsirado tokių kurios atiduotų
o jei vaikas sveikas,o vėliau (neduok dieve) kokia avarija,ir vaikas nepagydomai sužalojamas irgi paliktų?? kosmosas,čia jug ne žaislas,nepatiko išmetei,čia vaikas ir tėvai už jį atsakingi

čia tokia delikati ir sunki tema. vieni mano pažįstami savo neįgalią dukrą yra atidavę globai,,nes jie turi dar du jaunesnius vaikus,kurių vyriausioji (neįgali) tiesiog nekenčia-juos puola mušt,smaugt ir t.t. Žodžiu, ta mergina pripažinta pavojinga aplinkai,todėl tėvams buvo pasiūlyta ją bent jau kuriam laikui izliuoti. Merginai šiuo metu 20, kitiems dviems vaikams 10 ir 7 metai. Beje, ta megina yra patenkinta tam pensione (ar kaip jie vadinas). Ji pati sako,kad jai tenais gerai ir pan. Gydytojai prgnozuoja,kad paaugus jauneliams,visa šeima vėl galės būt kartu, dabar geriausia išeitis-būti atskirai.
Taigi,yra daug situacijų,kurios negali būti vertinamos vienareikšmiškai.

šiaip tai kažkur mačiau statistiką, kad 3/4 šeimų, auginančių neįgalų vaiką - išsiskiria. vyrai "nepaveža krūvio". lieka vien mamos su dvigubu krūviu. jeigu yra daugiau vaikų, ypač jaunesnių - jiems didžiulis krūvis taip pat, visa koncentracija į neįgaliuką.

As manau neatiduociau..vistiek pries planuodami ar nuspresdami gimdyti apgalvojam...o jeigu...Visko gi buna..cia gi ne blyna prisvilusi ismesti...Aisku sunku su tokiais vaikuciais,bet koki dievas dave toki ir myleti reikia

Niekas nesako,kad ismest ar pan.Bet pabandom isivaizduoti-gimsta jums antras vaikas su l.didelia negalia (nekalbu apie "smulkias" negalias akluma,kurtuma,judejimo negalia).Gimsta su tokia,kur reikalinga nuolatine prieziura.Neatlaikes,seima palieka vyras.O jums reikia islaikyti buta ir 2 vaikus.Kaip eiti i darba,jei vienam is vaiku reikalinga nuolatine prieziura?Ir tokiu atveju-visas demesys ligoniukui,o kuo kaltas sveikasis vaikas?

gimus tokiam vaikui- tevai turi buti labai ryztingi ir stiprus kad ji augintu toliau, o jei truksta ryzto ir noro tai geriau atiduoti valstybei. zinoma daug ka lemia ir pinigai, bet ne visada jie yra pagrindinis rodiklis. as turbut neatiduociau, vistiek tai mano kraujas, mano dalelyte, bet ir nesmerkiu tu, kurie taip padaro. kiekvieno teise rinktis

deja, bet prieš pamilstant tokį, koks yra, reikia pereiti per pragarą, pradedant bandymu susidoroti su klausimais 'kodėl taip atsitiko ir kodėl man'. Teoriškai viskas gražu, bet realiai - tai labai slidi riba ir paslįsti lengva neįtikėtinai. Net įsivaizduot yra neįmanoma, kaip stipriai trinktelna žinia, jog vaikas gimė būtent toks... Su kuo tai sulygint... Gal su žinia apie mylimo žmogaus mirtį ar pan. Žodžiu, iki to idealaus toki ir myleti reikia yra labai ilgas, sunkus ir skausmingas kelias (savigydos kelias) ir jį nueiti teisingai pavyksta ne visiems. Smerkti negalima, ypač, kai kalba eina apie žiaurias gyvenimo aplinkybes arba atvejus, kai paaugusį ligonį tampa fiziškai neįmanoma prižiūrėti (kalbu apie nevaldomus agresijos protrūkius, hormonų audras ir t.t.). Smerkti negalima ir dėl to, kad nė vienas negali žinoti, kokiu smūgiu gali būti ši baisi žinia. O ji, žinokit, gali stipriai galvelę suluošinti, tad... Bet...

Istorija:

Kartą vienoj ligoninėj sutikau du vaikus iš kūdikių namų: sveiką mergytę ir protiškai neįgalų berniuką. Kūdikius. Mergytė buvo nuostabiai graži, ją kilnojo, nešiojo ir mylavo visas skyriaus personalas. O berniukas... Jis tik gulėjo ir sukiojo galvą (dėl savo sutrikimo). Kad ir kokia mergytė man taip pat būtų buvusi graži, nepuoliau jos kilnoti su visais. Pasilenkiau prie berniuko. Jis buvo labai vienišas. Jo lovytėje gulėjo kamuoliukas. Aš jį paėmiau ir parodžiau berniukui, norėjau pakalbinti. Seselės puolė mane tikinti, jog šis berniukas neatsiliepia, jis nieko negirdi, nemato ir nebendrauja su niekuo. Nepaisant to, pamačiau, kad jis stelbėjasi savo didelėm rudom akim į kamuolį, kurį laikiau. Jis norėjo kamuoliuko! Ir gavo jį. O po to atidavė man. Po to vėl gavo. Ir visą laiką šaukė (taip išreikšdamas džiaugsmą) ir labai stipriai sukiojo galvą. Kai aš nuo jo atsitraukdavau, jis vėl paskęsdavo 'savam pasaulyje', bet vos pagaudavo, jog žiūriu į jį - iškart prakusdavo ir norėjo kamuoliuko. Tai, sakot, nebendrauja? Taip, nebendrauja, nemato, negirdi, nes... jis tiesiog niekam nereikalingas. Našta. Bet tik tuomet, kai nenori jo išgirsti ir suprasti. Deja, jam nesišypso mama, nekalbina, neglosto, nežaidžia su juo. Ir jis yra tiesiog neįgalus, nieko negalintis ir nemokantis mažas šios valstybės pilietis. Vienui vienas, statistinis vienetas. Kokia jo ateitis? Jokia, kaip ir buvimas šiame gyvenime

Jeigu ši tema yra skirta konkrečiai problemai, realiai egzistuojančiai, aš patarčiau tik tiek: jeigu tik yra nors mažiausia galimybė auginti neįgalų vaikutį - auginkit

Va todel ir negaleciau atiduot savo vaikucio,koks jis bebutu i globos namus

Na jus teisingai sakot...del to ir ligoninese nekorektiska is karto pranesti apie kudikio liga...bent jau teko girdeti,jog nepranesa is karto.Gal as cia ne itema ,bet mano tetis neigalusir as visa vaikyste su juo gyvenau ir dabar tik supratau ,kad jis neigalus,zinojau ,kad jis serga ,bet priimiau toki koks jis yra,budavo vaikai paklausdavo ko tavo tetis nepaeina,bet manes neskaudino,man jis toks koks ir visi, del to ir pasisakau jog sava vaika reik auginti ir myleti...

tuo ir žavi vaikystė, jog daug ką supranti jau po visko. Jeigu taip visą gyvenimą galima būtų susidėlioti - būtų viskas nepaprastai lengva ir nuostabu.

Aš siūlau tokioms šeimoms, kurias ištinka ši nelaimė, nelikti vienoms. Neįgalus vaikas tai nėra gėda ar pasaulio pabaiga. Taip, jis pasiima viską, išsunkia iki negalėjimo. Bet neveltui sakoma, kad didžiausios jėgos randasi būtent tuomet, kai atrodo, jog jų jau nebeliko. Tiesiog tyla ir paskendimas skausme išties skandina ir galima jau niekada nebeįkvėpt. Tąsyk, šimteriopai geriau yra visom išgalėm į visas puses rėkti apie savo skausmą. Tikrai atsiras, kas išgirs. Va taip ir susidėlioja 'reikiami žmonės, reikiamu laiku'...
Prieš priimant lemiamą sprendimą, būtina apgalvoti ir išmatuoti visus, net ir neįtikėčiausius, scenarijus ir tik tuomet spręsti... Žinau tiksliai, kad vienas žmogus (viena šeima) pats nepakels šios naštos. Nuo momento, kai ištinka žiauri žinia, viskas didžiąja dalimi priklauso nuo aplinkinių... Kaip, beje, ir kiekvienoje kritinėje situacijoje