Neįgalus vaikas

tai ką siūlote?

būtent kam?

tėvams,kurie sulaukia neigalaus vaikiuko

galvot pirmiausia apie silpnesnįjį.

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai į temą, tačiau viena žinau - smerkt atsisakiusių tėvų nedrįsčiau. Manau, prieš sprendimą, pereina ir jie savąjį pragarą.

Kai kurių postai skamba taip, tarsi, tfu, nunešė, atidavė, pamiršo. Nemanau. Dar daugiau - esu įsitikinusi, kad visą savo likusį gyvenimą prisimena to vaikelio akis, kūnelio kvapą, šilumą, jausmą, kai jis rankose. Todėl pasiūlymas - nereikia lietuviškai spjaudytis nuodais, neįvertinus situacijos.

Jeigu kalbate apie dvasinę, ne fizinę savijautą, tai neįgalus vaikas, kol jis nepradeda suvokti savo egzistencijos (o tai turėtų įvykti ne anksčiau, nei mokyklinis amžius, jeigu yra nestiprus protinis ar psichinis sutrikimas, ir ne anksčiau nei 4-5 metai, jeigu vaikas tik fiziškai neįgalus), yra laimingas toks, koks yra ir ten, kur yra. Na, o kaip jaučiasi paaugęs vaikas, jeigu, žinoma, jis nejaučia fizinių skausmų - sunku pasakyt. Bet aš linkusi tikėti, kad mūsų, sveikųjų, yra iškreiptas supratimas šiuo klausimu. Ar niekada neteko pagalvoti, kad tai mums, paprastiems mirtingiesiems (nesupraskit tiesiogiai) šie vaikai atrodo taip, tarsi jie turėtų būti nelaimingi, sugniuždyti? Mums kraujais pilasi širdys, kai matom neįgalų vaiką tarp sveikų. Kai matom šeimą su neįgaliu vaiku. O ar nors vienas buvom to vaiko širdelėj ir žinom, kaip jis jaučiasi? Ne. Pagalvokit, kodėl jie turi būti nelaimingi vien dėl to, kad mes taip jaučiamės, matydami juos šalia?

būtent aš išsižiojau pamačius,per Lietuvos talentus vežimėlyje breiką šokantį vaikiną o jisai,jisai jaučiasi niekuo neišsiskiriantis.... pirma gal visuomenei reiktų išmokt į negalią žiūrėt kitaip
pas mus mokykloje mokėsi neigali mergina,mokytojai siūlė eit į vakarinį ar imt namų mokymą,va vaikai šaipysis ar dar ką,nieko panašaus niekas nekreipdavo dėmesio bendravo,kaip su sau lygia,o tuos kurie bandydavo užgaut,dar ir paauklėdavo

apie ką ir eina kalba - situacijos sudėtingumas ir net gi tragiškumas priklauso daugiausiai nuo aplinkinių (pradedant artimiausiais giminėmis, baigiant visuomene), ne nuo šeimos/mamos. Aš, netgi, būčiau drąsi teigti, kad (kalbant į temą) už kiekvieną paliktą neįgalų vaiką (jeigu jis paliekamas likimo valiai, o ne gydymo tikslais) atsakomybę nešame kiekvienas iš mūsų alei vieno!

Negalvosiu, nes aš taip niekada nesijaučiu; kai matau vaiką šeimoje (ne globos namuose) - tuo labiau... Ir nemanau, kad bet kuriam vaikui tas pats kur augt - su tėvais, ar atskirai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad net visiškai sveikų vaikų raida priklauso nuo kūdikystėje jam skirto dėmesio, ne vien tik tada, kai jis jau save "egzistenciškai suvokia". Tas pats ir su ligoniais komoje...
O aprašytos situacijos gerokai skiriasi ir prieštarauja viena kitai: jei vaikas nejaučia fizinių skausmų - nėra išlaidų terapeutam ir t.t. - jau lengviau; jei jaučia - jam tuo labiau reikia artimųjų.
Papildyta:

Aš pritarčiau tik ta prasme, kad mes kaip visuomenė atsakingi už pernelyg mažą paramą tokius vaikučius auginantiems. Kada pasirodo pigiau atiduot į globos namus, negu augint patiems, nors visa širdim norėtum. Viso kito tragiškumo nesuprantu... Kiekvienas turi savo požiūrį, jo nepakeisi. Kai mąstai savo galva - aplinkiniai ne tokie ir svarbūs, kad ir giminaičiai.

Na - pradėkime nuo to, kad neįgalaus vaiko savijauta labai priklauso nuo jį prižiūrinčio žmogaus savijautos. Be to, samprotauti teoriškai yra taip lengva, bet jei palygintume teoriją su realybe... Panašu, kad Jūsų samprotavimai yra daugiausia apie vidutinio neįgalumo vaikus. Didelio neįgalumo vaikai kartais jaučiasi blogai visur ir visada - dūsta, nevalgo, nevaikšto, sąmoningai gali pajudinti kokią ranką ar galvą labai retkarčiais, yra visada sudirgę ir kankinami skausmų bei dar nežinia ko (negalios?). Jį prižiūrėti vienam žmogui būtų jo kankinimas, nes toks vaikas neišmiega ramiai nakties, o nuolat pabunda, dejuoja, nemoka nuryti net savo seilių... Tokiu atveju kvalifikuota medicininė pagalba mano teoriniais samprotavimais yra jam didesnė pagalba nei pervargusi motina, autopilotu bandanti atlikti būtiniausią priežiūrą (kitkam ji tiesiog nebeturi sveikatos po nemiegotų naktų ir nuolatinės įtampos).
Aišku kartais lengviau tokiu atveju samprotauti apie motinos meilę ir pasiaukojimą, nes tai labai gerai atrodo doros visuomenės akyse...
Šiaip labai sunki tema... Ir maža visuomenės tolerancija tokiais atvejais koks sprendimas bebūtų... deja.

juokaujat? Keliais postais aukščiau aš detaliai išvardinau jums neįgalaus vaiko, turinčio vidutinę psichinę ir lengvą koordinacijos negalę lavinimo ir gydymo išlaidas. Fizinių skausmų jis nejaučia (išskyrus atvejus, kai dėl nerangumo skaudžiai krenta), bet ar tai reiškia, jog jam nereikia pagalbos?

O dėl visuomenės atsakingumo... Esate 200 proc. garantuota, kad:
-visada ir visur, kur tik galėjo būti ištikusi atitinkama situacija, jūs padėjote neįgaliam;
- jūs nė karto gyvenime nepraėjote pro šalį, matydama neteisingą elgesį su neįgaliu;
-jūs nė karto gyvenime nenusistebėjote neįgalumu; nė karto jūsų neišgasdino ar nesutrikdė neįgalaus žmogaus/vaiko išvaizda;
-jūs dalyvaujate visose su jūsų aplinka susijusiose situacijose, kai buvo/yra priimami sprendimai dėl neįgalaus vaiko/žmogaus tolimesnės ateities (dėl gydymo, padėjote apsispręsti, padėjote finansiškai, padėjote morališkai, dėl priežiūros, dėl socialinio gyvenimo ir kt.);
-visada, atradusi laisvo laiko, jūs lankote neįgalius vaikus/žmones, bendraujate, padedate jiems jaustis saugiai ir normaliai, dalyvaujate jų organizuojamose šventėse, padedate jiems jų reikaluose;
-jūs aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, kovojančioje už neįgalių žmonių teises Lietuvoje;
-jūs lankote sutrikusio vystymosi kūdikių namus ir aktyviai dalyvaujate programoje, stengiantis, kad kuo daugiau neįgalių vaikų būtų įvaikinti ar įglobinti Lietuvoje ir užsienyje;
-jūs aktyviai dalyvaujate ir reiškiate nuomonę dėl neįgalių vaikų integravimo į visuomenę programų kūrimo ir diegimo;
-jūs aktyviai dalyvaujate ir reiškiate nuomonę dėl infrastruktūros, adaptuotos neįgaliems žmonėms, plėtimo ir tobulinimo (savivaldybėje);
-jūs niekada nesate užėmusi neįgaliųjų vietos auto-aikštelėje, troleibuse ar kitur, kur jos yra ir, pamačiusi, jog ją užėmė kitas - visada pareikalaujate ją atlaisvinti;
-jūs norėtumėte, kad su jūsų vaikais grupėje/klasėje, mokytųsi integruoti neįgalūs vaikai;
-jūs padarėte viską, kas yra jūsų galimybėse, kad jūsų vaikai (jeigu jie yra) atliktų dabar ir ateity atliks visus aukščiau išvardintus punktus arba jūs esate pasirįžusi ir užtikrinta, jog tai padarysite ateity (jeigu dabar vaikų nėra ar jie per maži)

Taip iš galvos nesurašiau visko, ką norėjau, bet, jeigu bent šiais punktais esate 200 proc. garantuota ir tai darote - tuomet patikėsiu, kad jūs būsite ta reta išimtis, nenešanti atsakomybės už neįgalių vaikų palikimą. Aš, deja, tokia nesu ir man dėl to labai negera

nesveika atmintinė O kas jei taip vietoj "neįgalusis" įrašytume "beglobė katė", "alkoholikas", "karo auka"?.. Nespratau, kuom čia taip viena grupė žmonių nusipelnė, kad aš pildyčiau visus tuos punktus? Čia fiziškai laiko neužteks, negalvojat

Kas dėl savęs - esu tikra 100 proc., ne 200. Kiek pasitaikė situacijų - tiek nebuvau pasyvi. Dauguma neįgaliųjų kaip tik linkę gyvent savarankiškai ir nepriima pagalbos, bet pasiūlyt man nesunku. Kalbu apie suaugusius ir fizinę negalią. O šiaip esu šeimos žmogus ir tą patį požiūrį projektuoju į kitus - neįgaliu pirmiausia turi rūpintis artimieji... Kai jų nėra - atskira tema (pati suprantu), bet dažniausiai jie yra. Čia ir prasideda problemos, kai gyvas žmogus paliekamas "integracijos programoms" ir neretai viskas žlunga dėl "lėšų trūkumo".


Absoliučiai vienodai Pati mokiausi, žmonės kaip žmonės. Ar fizinė ar protinė negalia, anksčiau ar vėliau su tuo teks susidurt ir suprast, kad ne visi vienodi. Nesuprantu aš jūsų.