Neįgalus vaikas

gerai įsiskaitykit į šiuos tris savo sakinius. Mano nuomone, jie tobulai iliustruoja tai, ką norėjau pasakyti apie visuomenės atsakingumą... Būtent šių sakinių dėka esame ten, kur esame ir esame kalti dėl to mes patys. Visose srityse

Na, o pabaigai dialogo su jumis (kadangi jo tęsti daugiau neketinu - neįdomu) - nesuprantu, kas jus čia taip piktina, siutina. Jeigu jums sunku suprasti kažką, galite klausti - tuo ir pasižymi civilizuotas bendravimas. Pavadinti pasisakymą ligotu, vien dėl to, kad niekaip neina jo suprast - mažų mažiausiai negražu

Jo, dar civilizuotas bendravimas pasižymi atsakymais į klausimus (taigi kuom neįgalieji pasižymi prieš kitus nusrkiaustus?), pageidautina neištraukiant kitų minčių iš konteksto. Nesuprantu, kuom užkliuvo tai, kad pasakiau, jog man vienodai, ar mano vaiko grupėj mokysis neįgalusis?? Ko dar trūksta. Aš turėčiau džiaugtis, strikinėt? Nu vat koks "teisingas" ats. būtų pagal jus? Tas "vienodai" išreiškia mano nuomonę, jog neįgalieji tokie patys žmonės plius perdėto dėmesio jiems nereikia. O to pasisakymo ilgumo tikrai neina suprast, parašėt lyg ne apie žmones, o apie angelus, kuriems visi skolingi pusę gyvenimo. Sorry, mano galva integracija ir yra lygybė.

vat būtent,kad reikia rasti pusiausvyrą. Ta mano minėta merginą turi protinę negalią, fiziškai tai ji dar ir kaip įgali. Aišku,gal čia tema apie vaikus,bet visgi toji 20metei tikrai neprigysta sveikam 20mečiui žmogui. Jos tėvams tikrai teko praeiti pragarą,kai primėmė sprendimą savo vyriausiąją dukrą įkurdinti pensione... Juos daug kas smerkė-tipo kaip taip galima, niekas netikėjo,kad merginai gera tame pensione ir pan... Bet ką reikėjo daryt? Sveikuosius vaikus perleist augint kitiems? Tiesiog toj šeimoj geriausia išeitis vaiką (tuo metu 17metę) kaip ir atiduoti į pensionatą... Bet niekas jos neišsižadėjo,yra lankoma,grįžta namo atostogaut ir savaitgaliaut. Pabuvus tame pensionate toji mergina tampa ramensė,rečiau užeina tie nevaldomi agresijos priepoliai. Beje,kai jai užeitavo piktumai,ją sunkiai sulaikydavo tėvas-iš pažiūros stiprus vyras,o ką ten kalbėt apie mažamečius jos broliukus...Gal daug kam sunku patikėt,bet tai merginai gerai tame pensionate,ji pati pasakoja kaip susirado draugų,kaip dar ką veikė ir pan
Tiesiog tikrai kiekviena situacija yra vis kitokia. Ir nevisiem neįgaliukams yra blogai pensionatuose.

Retai kada negaliu patylėti, bet dabar tikrai negaliu. Paskaičius kaip Jūs kalbate galiu drąsiai teigt, kad iš arti nesat su tuo susidūrusi. Mano sesers margaitei cereblinis paralyžius. Jei žinot ką tai reiškia pagalvokit ar tokiam vaikui nereikia priežiūros 24 val per parą? Ji nevaikšto, ji nekalba, pati nevalgo, nenueina į tualetą ir dar BEGALĖS dalykų kuriuos būtų galima vardinti ir vardinti!
Apie išlaidas neįgaliam vaikui taip pat kalbat visiškus vėjus. Jei šeimą įstengia pilnai aprūpinti tik vyras- puiku. Jei šeima gali pasamdyti žmogų kuris tą vaikelį padėtų prižiūrėti- irgi puiku. O jei ne? Jei tavo vyras gauna 2000lt per mėnesį, tu taip pat 2000lt. Taip to pakanka. Bet jei tu turi atsisakyti darbo ir gauni tik invalidumo pašalpą?jei tave palieka vyras?jei ant jūsų šeimos kabo paskola pasiimta būstui? o be jūsų su vyru ir neįgalaus vaikiuko yra dar du vaikai kuriems kaip Jūs sakėt reikia ir maisto ir drabužių ir mobiliakų ir mokslų ir pramogų?
ne neišeina taip, kad vaiką reikia palikti, kad nepaliktų vyras, o išeina taip kad vaiką REIKIA palikti KAI palieka vyras. Todėl niekada gyvenime nesmerksiu tokius vaikus palikusių šeimų.



Apie neįgalumą kalbėdamos mes dažnai įsivaizduojam invalido vežimėlyje sėdintį, arba neregį, arba negirdintį žmogų. O pagalvojat apie protines negalias?
Pradinėse klasėse mokiausi su berniuku kuriam tokia negalia ir buvo pripažinta (tuo metu labai nerūpėjo, todėl negaliu konkrečiai įvardyti kuo jis sirgo). Jis buvo neprognozuojamas, norėdavo- spaudavo, norėdavo spirdavo, vieną minutę juokdavosi, kitą verkdavo, dažnai būdavo agresyvus, į klasiokus mėtydavo viską kas pakliūdavo po ranka.
Visada mokytojos buvo akcentuojama kad nereikia jo išskirti iš kitų vaikų, elgtis taip pat kaip su visais, bendrauti. Visi taip ir elgdavosi, ir susipešdavo, ir pasišaipydavo (neišskiriant būtent jo). Kelis kartus į mokyklą jis atsinešė peilį ir su juo visus vaikydavo. Pykčio protrūkio metu, būdamas 12 metų jis nudūrė savo mamą. Atleisk, bet nenorėčiau, kad mano vaikas mokytųsi su tokiu vaiku.

O temos autorė tikrai ,,pabėgo,, gaila

Visiškai nesmerkiu tokių šeimų, kurios palieka savo vaikus valstybinių namų priežiūrai. Tiesiog žinau, kad dažniausiai (tikrai dažniausiai) vyrai nesusidoroja su tokia situacija ir su viskuo kovoti lieka moterys.
Ir kaip jau kažkas sakė, o jei dar ir vaikas ne vienas, kitas/kiti sveiki. Kiek jiems dėmesio lieka (čia žinoma ir nuo neįgalumo priklauso, koks jis).
Nematau, nieko gėdingo, auginti ar neauginti tokį vaiką šeimai. Ne kiekvienas sugeba susidoroti su artimo žmogaus (močiučių, tetų, dėdžių) bėdomis ir ligomis, o apie savą vaiką jau visai nekalbu.

Pačiai į tokį klausimą atsakyti labai sunku, nes dar visai neturiu vaikų. Bet galvoju, jei tokioje situacijoje likčiau viena, be vyro, tikrai kreipčiausi pagalbos kur tik įmanoma, ir neatmesčiau tokios galimybės. Nes palaikymas ir supratimas iš aplinkinių suteikia daug stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Viena yra integruoti vaiką, kurio negalia yra nedidelė. Turėjau ir aš tokį savo klasėje. Tiksliau tik sąrašuose. Jis ateidavo į mokyklą, bet pamokų programa buvo kitokia nei visų. Niekas jo neišskirdavo, pasijuokdavo, pasikalbėdavo kaip ir su visais kitais.
Tačiau ne visos negalios yra tokios. Buvo mokykloje ir prastai girdinčių, vaikščiojo su klausos aparatais, juk tai irgi savotiška negalia. Tačiau jei kalba eina apie tokį vaiką, kuriam 24val per parą yra reikalinga priežiūra. Tai gali būti ir po avarijos jau paaugęs vaikas, ir ką tik gimęs kūdikis. Yra tokių kurie guli, nieko nejudina, viską daro po savimi, juos reikia maitinti per zondą. ar bent įsivaizduojate ką tai reiškia? Juos reikia vartyti kas 2-3val. kad neatsirastų pragulos ir t.t. Čia galima būtų tęsti ir tęsti...
Kitas dalykas, gerai pastebėjo viena dalyvė, kad daugumai atrodo 'atidaviau ir užmiršau'. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad tie atiduoti yra lankomi tėvų, priklausomai nuo negalios jie piešia piešinius, lipdo, mokosi atpažinti daiktus ir t.t. Ir tėvai džiaugiasi jų tokiais pasiekimais.
Dauguma labai jau čia į viską paprastai žiūri. Atidavė = nelanko, nemyli. Pasiliko = myli ir kokia pasiaukojanti.

O dėl to integravimo. Tam tikrai atvejais nenorėčiau, kad jie būtų integruoti į visuomenę. Kai kuriais atvejais tai gali būti rizikinga kitų aplinkinių sveikata ir gyvybe. Taip pat, gal pasirodysiu labai nuspratinga ir bloga, tačiau tokie žmonės susilaukę vaikų platiną savo 'bloguosius' genus kitoms kartoms.
Nesakau, kad reikia pakasti ir kad kaip tarybiniais laikais tokių nebūtų. Tačiau reikia viską daryti su protu ir apgalvotai, o ne pagautai kažkokio impulsyvumo ir tos akimirkos nuotaikos.

Ir kaip siūlote tai sustabdyti?

Nesiūlau. Tik sakau, kad tai nėra gerai. O idėjų neturiu, jei turėčiau pasidalinčiau.
Viename straipsnyje, apie tai skaičiau ir ten buvo tik vienas patarimas, neįlieti jų į visuomenę, o atskirti nuo jos.

Ko tik žmonės neprirašo...

Fašizmu atsiduoda.........

Ar žinot, kiek čia lankosi neįgalių vaikų mamų? Geriau nė nesakysiu, ką jos jaučia skaitydamos tai

mediciniskai, nematau tame nieko nehumanisko, yra kaip yra, nejau galim teigiti, kad ir tokie zmones turi teise tureti vaikus?
Papildyta:



beje, pati dirbu su neigaliais, ( spec. mokykloj) taip taip, dalis vaiku, yra agresyvus ir tikrai nesutikciau kad jie kartu "integruotusi " su mano vaiku
kaip ir rasiau jau -yra kaip yra, bet ir didziausia uzuojauta turi ribas