Knygų skaitytojų klubas 68 tema

Orhan Pamuk „Sniegas“

Ach, kaip gražu – sninga...
Balta, balta, kur dairais...
Vis dar sninga...
Nu ne, kiek galima...
Ei, aš čia visai nevietinis, išleiskit mane...
Gelbėkit, mane užsnigo...
Nu va, tirpsta, ačiū Dievui, tuoj kelius pravalys ir dingsiu aš iš čia visiems laikams... Ate.

Ne, ne, taip blogai nebuvo. Bent jau manęs tikrai neužsnigo, išsikapsčiau iš šio romano sveika, gyva ir laiminga. Bet abejojantiems vertėtų pagalvoti, ar mėgstat, pvz., Kafką. Autorius, matyt, jį mėgsta, nes ir savo romaną paskandina kafkiškoj atmosferoj, net ir pagrindiniam veikėjui suteikdamas vardą Ka. Viskas išplaukę, miglota, mėtoma vėtoma visų išorinių ir vidinių jėgų ir mažai vilties, arba ji suteikiama, o po to tuoj pat užgesinama. Bet Pamukas nėra Kafka, jam rūpi konkrečios politinės, socialinės problemos. Ir man buvo įdomu susipažinti su jomis, žiūrint jo akimis. Bet kartais labai smulkmeniškai aprašomos situacijos, sekundžių tikslumu rekonstruojami įvykiai, vis iš naujo tas pats per tą patį kankinamos mintys užkloja skaitytoją kaip tas sniegas, kuris galų gale gali ir įkyrėti, tad po to jau kartais ir sunku bristi per tas pusnis. Gal reikėjo jam kiek „pasitrumpinti“ – 500 psl. sniego jau virš galvos.
Turiu „priekaištų“ ir pagrindiniam veikėjui Ka – įsimyli moterį vien dėl jos grožio ir gieda tuos pačius ditirambus per visą knygą „ach, kokia graži, kokia graži“. Negana to, dar ir „įtartinasis“ pasakotojas Orhanas, vos tik išvydęs gražuolę, pagatavas kristi jai po kojomis, lemendamas siūlo savo ranką ir širdį... Nu žinote...

Bet jei skaitytumėte, tai sužinotumėte, kad net fanatiškai tikinčiojo didžiausia baimė gali būti, jog jis esąs ar galintis virsti ateistu, o ateisto laimė - priartėjimas prie Dievo, siunčiančiam jam snaigę-eilėraštį. Tą dangaus dovaną – eilėraštį – gavęs Ka turi viską mesti ir bėgti užrašyti mintis, nes kitaip jos negrįžtamai dings.
(Bet, žiūriu, nors aš ir jokia ne poetė, bet jei aš neužsirašau savo „ genialiai išganingų“ minčių, dažnai gimusių prausiantis duše, tai jos taip ir išnyksta suvisam eteryje, nes jau būnu jas „išgyvenusi“. Va, taip maždaug prieš pusę metų net kaifuodama „išgyvenau“ nerealią 8 dienų pažintinę kelionę į Turkiją tik už 150€ (įskaitant skrydį ir 4-5 žvaigždučių viešbučius – išlipusi iš dušo suvokiau, kad niekur aš neišvažiuosiu, bet kadangi jau „išgyvenau“, tai nusivylimo ir nebuvo (bet svajonė liko, kur ji dings)).

Tai va, praėjo pusė metų, ir aš nemokamai, lydima net paties garbiojo Nobelio premijos laureato O.Pamuko, apsilankiau Turkijoje. Ten su Ka ir jį sekančiu šnipu išgėriau arbatos, laikrašty sužinojau, kas įvyks rytoj ir tris dienas (o atrodė, kad visą amžinybę) pabuvojau įvykių sūkuryje.

Dar pašnibždėsiu į ausį: Negerkit arbatos su cinamonu – gali būti užnuodyta.

Sveika prisijungusi



Man ši knyga irgi patiko Gana keistokas detektyvas,

Nea, nedaug kam skolinu - dar atsimenu

Ir apie perskaitytas knygas :
Edna O'Brien ''Vakaro šviesa'' - graži, šilta, "rupi" knyga apie motiną ir dukrą. Man artimesnis ir suprantamesnis buvo motinos paveikslas. Gulėdama ligoninėje Dilė prisimena savo jaunystę, kelionę į Ameriką, pirmąją meilę, vedybas, ūkį. Iškyla sunkaus Airijos kaimo gyvenimo vaizdai. (Žiauriai panašūs į Lietuvos kaimą ) Šalia kaip prisiminimas visąlaik plevena dukters dvasia, nes motina jos laukia. O Eleonora, dukra, gyvena savo gyvenimą, daro klaidas, painiojasi su vyrais. Ji menininkė ir jos portretas man kažkodėl nepatiko. Na, kas matė taip blaškytis... Bet iš esmės knyga patiko. Ją labai pagyvino motinos ir dukros laiškai. Ech, kaip seniai mamai laišką rašiau Reikės šią klaidą ištaisyti Rekomenduoju visoms mamoms ir dukroms
Joseph O’Connor „Jūros žvaigždė“ - dėkui, Junda, - knygą į rankas paėmiau nepasitikėdama. Storoka. Bet norėjau dar ko nors apie Airiją. Na, ir gavau. Su kaupu. Knygos pradžia rodėsi nuobodoka ir net kilo mintis, dar truputį paskaičius, nebeskaityti, bet, kai po truputį pradėjo dėliotis bendras vaizdas ir atsiskleisti veikėjų portretai ir jų susiję gyvenimai, knygos iš rankų paleisti negalėjau. Ji pati ta. Ir žiauri, ir mirties joje daug, ir blogiukai knygoje nėra blogi, o geriečiai nėra geri, keikvienas yra žmogus, kiekvienas nori gyventi. Vienam kryžių uždeda badas ir baimė, kitam padėtis ir titulas. Labai įdomi knyga. Tiesa, žudiką nuspėjau, bet... skaitymo malonumo tai nesugadino. Žiauriai patiko

Norėdama leisti galvai pailsėti, pradėjau skaityti Pablo Tusset "Kruasano kelionė".

Man jau Juodoji knyga buvo blogai negi gali buti dar blogiau

O ka ne taip buna ? Ar irgi del grozio isimyliu

Aš turbūt nevykusiai parašiau, jei skaitant susidarė įspūdis, jog knyga prasta .
Dabar ėmiau ir pažiūrėjau, kokie atsiliepimai apie Pamuką klubo svetainėje. Radau Darbingos atsiliepimus, kuriems ir pritarčiau . Skaityti nėra lengva, teksto daug, dažnai tenka per jį sunkiai "bristi". Bet aš ir neieškau lengvų tekstų. Man kaip tik didelis malonumas - "ne bėgti" tekstu. (Gal dėl to man patiko ir šiomis dienomis "paknebinėti" (versti) XVII a. knygos ištraukas). Man patinka tekstai-riešutėliai.
Pamuką siūliau skaityti mėgstančioms Kafką, o jei kam nuo mano mylimiausio rašytojo tik miegas ima arba jis tiesiog paklaidina jus savo alegorijų rūke, tai nebus lengva skaityti ir Pamuką, nes ir šis jus tiesiog paskandins savo tekste, užstrigsit žodžių voratinkly.
Nors aš ir kabinėjausi prie autoriaus, kad galėjo savo tekstą ir sutrumpinti, tačiau perskaičiau kiekvieną žodį. Nors "priekaištavau" Ka, bet visi žmogiški "nelygumai", blaškymasis yra tokie žemiški, artimi, ir jei man norėtųsi herojaus-supermeno, tai reiktų rinktis kitas knygas.

Mielai skaitysiu Pamuką ir toliau, tik bibliotekoj daugiau jo knygų neberadau. O ir Turkijos tema, jos problemos sulauks daugiau mano dėmesio. Pamukui lenkiu galvą, kad drįsta rašyti temomis, kurios tokios skaudžios turkų tautai, kad, nenorėdami jų net liesti, turkai vadina jį dėl to lizdo teršėju, fanatikai grasino jį net nužudyt. Jo tautiečiams būtų nelengva prisipažinti, jog jį mėgsta, nes būtų tiesiog nesuprasti.
Papildyta:


Dėl knygų skolinimo:
Skolinti man nėra kam. Užeinantys labai nustemba "Oho, kiek daug knygų". O po to priduria "O kam jums tiek daug jų reikia?"

Ne, tu viska gerai parasei ir as viska supratau. Mano "blogai" ir reiskia ta klampuma i kuri ikrenti kaip muse i brascius, keikiesi, bet islipt vis vien nenori.

Labai nudžiugino viena baisiai tolima giminaitė, sako: o tau mokykloj tiek daug skaityt reikia kaip žinia mokyklą baigiau jau senai, tai priimiau kaip komplimentą nes jai pasirodė, kad knygos skaitomos tik kai "reikia".

http://www.veltain.r...-napoleona.html
Matyt buvo neteisingai nukopijuota. Sita veikia. Beje, cia isties rusiskai ir ne knyga o straipsnis. Neskaiciau, bet itariu, kad eiline samokslo teorija
As vakar pabaigiau klausyt Emilio Azaro (Romain Gary) ''Gyvenimas dar pries akis''. Tai buvo mano pirma pazintis su tuo autoruim. Uzkbino, pravirkde, prajuokino, suzavejo Momo ir Madam Rozos ''nuostabi meiles istorija''.

Kazkada cia kazkuri minejo, kad nusipirko sios knygos tesini. Ar tik ne ''Atgailos kriokliai'' vadinasi Prasiau atsiliepimo, bet taip ir nesulaukiau (arba prazioplinau) Tai jei kartais tau patektu i rankas tesinys, lauksiu nuomones, nes as niekaip neisigyju jo Beje, atsiverciau ka tik Vikipedija. Raso, kad Joseph yra dainininkes Sinead brolis

Tikrai situacija komiška ir net ne vienu aspektu..

"Atpirkimo krioklys" Medžiosiu dabar jį

raudonasis pasazas, berods, 2-a galerija.

o knygu komisas (a.k.a. "Fabriko komisas") paciam gale bazes, kur yra centrinis turgus, toks atskiras raudonas pastatas