as visada taip nuosirdziai jauciau neapykanta visiems savizudziams, aplamai visam tam reikalui ir viskam kas su juo susije, tiek jo priezatims tiek pasekmemis, ypac bjaurejausi pacia savizudybe kaip reiskiniu ir zmogumi kuris ryztasi tam.
turbut ir visi kiti kam tenka isgyventi panasius neigiamus jausmus tuo atzvilgiu remiasi tokiais pat jausmais kokiais remiausi as...tie zmones yra savanaudziai, tai visu pirma.Visu antra jie yra apgailetinai silpni, visu trecia visiskai neturi savikontroles ir valios, kas velgi rodo silpnuma, zodziu neverti pagarbos ir gailescio aplamai, nes nuvilia visus aplinkui, patys save, neranda sprendimu, jegu savyje ir vardinti galima butu dar daug ka...visisems tai yra aisku turbut.
Bepigu buvo man taip mastyti, as niekaip negalejau ilysti i savizudzio galva, pasijusti jo kailyje, as mylejau gyvenima, mylejau save, aplinkinius mylejau, jutau aistra viskam kas vyko su manimi, buvau beveik kaip ''yesmanas'' tame filme.Ir buvau stipri, buvau pasitikinti savimi, buvau rami ir niekas manes negalejo isvesti is pusiausvyros.Niekada nemaniau, kad zmones gali keistis kardinaliai per keleta metu.Baigiau mokykla, issiskyre mano keliai su zmonemis kurie buvo aplink mane, atsirado daug pareigu, daug darbu, nelabai buvo su kuo pasisneketi,su kuo ir kur ir kada pasilinksminti, jutau, kad jau suaugau ir mane uzgriuvo didele atsakomybe, nebuvau pratusi viska daryti pati, o cia staigiai teko.Bego laikas ir as labai keiciausi, kaip ne keista atsakomybe uz save pacia, savarankiskas gyvenimas nepadare manes stipresnes, jutau , kad man vis sunkiau ir sunkiau sekasi susitvarkyti su viskuo, kiekviena ryta man prireikdavo nerealiu jegu, kad prisiversciau atsikelti ir atsedeti paskaitose pusdieni.Viena savaitgali as sulaukiau is mamos skambucio, plepejome ir kazkaip jai is kalbos isejo, kad jos kazkokiu pazystamu , ar tai draugu giminaiciu (na, neesme juk?) sunus nusizude, sako problematiskas vaikas buvo turbut, po traukiniu palindo....Tuo metu as aplamai nelabai domejausi tais savizudybes budais, man toki soka sukele tas ísivaizdavimas kaip atidunda didziulis, greitas traukinys ir nunesa ant begiu sedinti vargsa nesusiprateli, kvaila, kvaila sesiolikmeti...Emiau ieskoti informacijos internete apie jo savizudybe, tikejausi,kad apie ja rasys,nes ten viskas buvo keistokomis aplinkybemis.... radau, praryjau ja, keleta savaiciu vis ieskojau nauju straipsniu, naujos info, viska isivaizduodavau vaizdziai ir kartais netgi apsiverkdavau, jutau tokia atjauta tam vaikinukui, man taip jo pagailo, as suvokiau del kokiu kvailysciu jis taip pasielge, suvokiau, kad galbut jam tereikejo sulaukti tos nakties ryto...ir viskas butu atrode jau visai kitaip...nes jo atveju jis tai padare vedamas katik uzpludusiu emociju, gal lengvo afekto busenoje.Zodziu man buvo labai abidna, kaip ten bebutu sis ivykis kazka perjunge manyje.Tereikejo silpnybes momento, kai zmogui prastai sekasi ir stai tokios istorijos, kad nukreipti 'tinkama linkme'' ir prasidejo...Emiau manjakiskai dometis visu siuo reikalu, visa laisvalaiki sedejau gugleje ir visomis kurias moku kalbomis guglinau viska apie savizudybes.Jutau kaip vis sunkiau uzmiegu, kaip tampu nervuota, liudna, juk neturejau kam papasakoti savo isgyvenimu, savo minciu, as aplamai tuo metu nieko neturejau, tik mama, kuri paskambindavo issikalbeti arba pakritikuoti, paspausti mane kazka daugiau nuveikti, kazka gerinti, daugiau siekti ir t.t...Turejau ir vaikina sioki toki, koks bebutu as jam jutau svelnuma, o jis..jis buvo is tu kur filmuose rodo,pavydus, agresyvus, savininkiskas ir linkes i paranojas bei isterikas, kita vertus labai svelnus ir mielas kartais,romantiskas.. zodziu dabar kai pamastau man rodos jis turejo susidvejinusia asmenybe
kaip ten bebutu, jis manes suprasti negalejo, mes pastoviai pykomes, jutau spaudima, jutau nesupratima, jis nesuprasdavo kodel pasikeiciau, kodel daznai jauciuosi blogai, kodel man liudna buna, kodel nieko veikti nebenoriu, mes susitikdavome tik savaitgaliais, bet greitai ir ta nustojome daryti, nes tai nenese nieko nei man, nei jam...tad likau visiskai viena oficialiai. Dar po keliu menesiu seke paskutinis lasas, dingo be zinios kaimynas, taip tieisog eme ir dingo, moksliukas, mandaguolis, ramus ir geras, kompa taisydavo man
velgi, spauda, straipsniai, nerimas, keistos aplinkybes, laukimas, nezinia...Atsiranda nebegyvas, policijos versija - savizudybe.Kaip ten kas nesismulkinsiu, taciau liko daug kas neaisku, o as paveikta sios istorijos iklimpstu i liuna.Galu gale man jau aplamai eme trukti jegu viskam, daznai tiesiog rytais neatsikeldavau, po kurio laiko aplamai meciau mokslus, pradejau darbo paieskas, nelabai sekesi, krize jau isisbegejo, kagi mano apgailetina savijauta + be visiskos veiklos ...neisejo man i nauda.Susirgau tikru tikriausia depresija, masciau tik apie nelaimes ir blogumus, pasinesiau ant traukiniu, vis vaziuodavau i stoti ir stebedavau traukinius, kartais menesiais is namu neiseidavau, kartais badaudavau, dazniau apsirydavau, vemdavau, miegodavau dienomis, naktimis skaitydavau siauda varancias istorijas, verkdavau, mastydavau, melsdavausi, kartais dienos sviesos nematydavau po pora savaiciu ir daugiau.Visam siam reikalui pasiekus tam tikra taska, emiau vis dazniau automatiskai, nesusimastydama vaikstineti krovininiu traukiniu begiais prie namu ir zvalgytis tinkamos sau vietos.O paskui gryzusi guledavau lovoje ir melsdavausi, kad mane kasnors surastu, suprastu, atkalbetu, kad draugu taptu,kad ta vienatve dingtu , taciau taip nenutikdavo
supratau koks silpnas ir apgailetinas zmogeliukstis visada buvau, kad visa mano stiprybe tebuvo iliuzija, vien todel ,kad tieisog niekada perdaug paciai uz nieka nereikejo atsakyti, nereikejo likti vienai, nereikejo perdaug stengtis, kaip greitai uzgriuvus sunkumams paluzau, isitraukiau i visiska beprotybe.As istiesu maciau tik tris iseitis, savizudybe, visiska isprotejima (gal tada mama kur uzdarytu, pasirupintu) arba stebukla.
Pasakysiu taip.... is viso sito meslo issikapsciau pati, pati pasineriau, pati ir issikapsciau, tai is esmes pakeite mane, si busena ilgai tesesi, ne menesi ir ne pusmeti, ji padare dideliu pakeitimu manyje, po viso to mane labai ilgai kankino PA (panikos atakos) , visiskai neliko pasitikejimo savimi, pasidariau labai jautri.Dabar ...dabar man norisi kiekvienam zmogui kuris mano jog yra beviltiskas, o patikekite as buvau isitikinusi, kad tokia buvau....pasakyti, kad nera beviltisku situaciju...visada yra viltis, visada yra iseitis... taciau
! labai svarbu rasti zmogu, nesvarbu koki, gal net virtualu, kuriam galima issikalbeti, kuris supras, privers nusisypsoti ir pastumes veikti kazka del saves paties.
jeigu kasnors nori pasikalbeti - rasykite... papasakosiu daugiau smulkmenu, turbut ir patarti ne vienam zmogui galeciau...nebijokite, as neteisiu, as daznai bunu dar ir dabar ties beprotybes riba
tiesiog dabar zinau, kad tai praeina...Tikrai mazi dalykai yra svarbaiusi.
ir taip ! as esu uz psichiatrus, taciau pati issigydziau kitaip.
jokios atsakomybes!!!! tik apie save pati galvojimas ! tai tieisog slykstu.Ir kodel tie zmones paskui turi kankintis ir save kaltinti, ko as laiku nepadariau, nepamaciau, kodel nepadejau? nes jie vistiek save kaltins, bent kuri laika.O karus bei mirties bausmes su savizudybe lyginti yra nesamone ir tiek 
Lai neima žmogaus iš morgo, palieka medicinos studentams "pasiknaisioti", ir pigu bus, ir nauda medicinos labui.
