Aš per daug myliu savo vaikus, kad leisčiau jiems augti nedorais, negražiai elgtis.
Tikriausiai nėra nieko skaudžiau mamai, kai jos vaikai kitų žmonių yra peikiami, niekinami, baudžiami, kai vaikas neranda vietos savo gyvenime, kai užaugus matosi, jog neturi normalių bendravimo įgūdžių, mąstymo, telieka kaltinti save.
Iš kur žinau, kad geru keliu einu, na ir nubaust tenka, ogi todėl, kad mano vaikai mėgiami, mokykloje -darželyje turi daug draugų, neiti į mokyklą mano sūnui tragedija, todėl, kad patinka mokytojos, turi daug draugų, mergaičių pastoviai apsuptas, nes jis moka su jom bendrauti. Žinot, kai parvažiuoja su motoroleriu žaidės krepšinio ir parodo žinutes telefone, kai mergaitės rašo- ar rytoj tikrai būsi, jau noriu greičiau rytdienos, kad tu atvažiuotum, tik būk rytoj gerai, ir nuo skirtingų mergaičių, tai taip gera pasidaro. Ir berniukų draugų pilna. Su nei vienu rimtai nesipyko, nesimušė. Pas dukrą vėlgi kaip minėjau kaimynų neatsiginu

.
Vaižgante, tenka susidurti realybėje panašiai auklėjant savo vaikus kaip tu, tai būna gražu iki tol kol nepamatai tų vaikų realybėje, neišgirsti nuomonių kitų apie juos , tada ta graži realybė visai nublangsta, ir neklauso tie vaikai, ir nemandagūs, ir nedraugiški ir draugų nemėgiami, tik va jų mamos to nemato. (taikau ne tau tiesiogiai).