Pateršiu temą. Įkėlaiu savo darbą ir susimąsčiau

. Keisti dalykai: visada buvau arši, vieša kortų, būrėjų, aiškiaregių, chiromantų ir pan. priešininkė

. Net rėkdavau - kokia nesamonė, koks absurdas. Tačiau.... išvažiavusi į kitus kraštus visų pirma pažinidindavausi su vietine religija, ieškodavau ( nesąmoningai) amuletų ( kuo niekuomet netikėjau, tiesiog piktybiškai neprileisdavau tokių minčių). Jei pirkdavau perlus, tai neįkalbindavo joks "super duper kalbininkas", kad man tinka šitie, rinkdavausi kurie man ne prie veido, o prie "dūšios"

, jei lankydavom vienuolynus, labai keista, bet vienuoliai, labai kreipdavo dėmesį į mane

, gaudavau dovanų, ką kiti turi pirkti

. Visose šalyse radau nuostabių, nuoširdžių žmonių. Net visiškai necivilizuotose, kur nei aš jų kalbos mokėjau, nei jie bent jau angliškai. Mano kambariai būdavo išpuošti gulbėmis, rožėmis ( taip yra daug kur), bet aš turiu omeny visiškai necivilizuotus kraštus, kur niekas nelaukia atlygio.....draugai pamatę vos iš koto neišvirsdavo

: kodėl tau taip, o mums paprastai?
Ir dabar peržiūriu savo senas 5 metų foto, jetus, kiek daug- magiškų

. Na, tokių, kurios su tuometinėm mano pažiūrom, turėjo būti nepriimtinos