Mane paliko.

Būtent...Reikia leisti liūdesiui pagyventi tavyje, tik tada jis išeina
Tokiais momentais reikia išmokti būti su savimi, suvaldyti neigiamas mintis, išsiverkus nusišypsoti, skirti dėmesio artimiesiems ir draugams

Aš taip pat norėčiau paklausti. Štai tokia pas mane situacija. Mes buvome pažistami gana nemažai metų, buvome klasokai ir tikrai geri druagai. Bet jis nuo tada kai susipažinom turėjo tą pačia vieną merginą. Tiesa sakant ji buvo kaip čia pavadint, nesveika, nerealiai pavydi ir panašiai. Nu žodžiu, kai baigėme mokykla iš vis su juo nebebendravome butent del jo draugės pavydumo, nes tas pavydumas dar labiau pasireiškė kai jie apsigyveno kartu (ne iš vieno jo draugo tuo metu apie tai girdėdavau, kaip jie neglai su juo susitikti butent dėl jos). Na po kurio laiko jie išsiskyrė. Vėl pradėjome bendrauti kaip draugai... po kažkiek laiko mūsų draugystė peraugo į kaiką rimčiau. Tapome pora, daug ko patyrėme kartu, ir smagių ir liudnų akimirkų. Na bet šiaip viskas buvo labai gražu. Tačiau po kurio laiko jis susikaustė... pradėjo tolti. Kai aš paklausiau kas yra atsakė, kad pradeda įsismylėti į mane ir to bijo. O dar po kokių 2 savaičių išsiskyrėme. Šiaip išsiskyrėme jo iniciatyva, jis pasakė kad nebejaučia man to ką ankščiau jautė. Tada taip ir likau nesusipratus kaip taip gavosi, sakė, kad pradeda įsimylėti o staiga atseit nieko nejaučia na žodžiu ir išsiskytėm, po mėnesio gal daugiau vėl pradėjo tarp mūsų kažkas megztis, jis tapo labiau rūpestingesnis nei anksčiau ir panašiai. Mūsų santykiai kaip ir poros tačiau mes to neįvardijam, neįvardijam vienas kito kaip poros Pasakykit Jus man, kas čia yra, kaip man reaguoti ir šiaip kas čia darosi, nes aš nebesusigaudau

Temos autore, isivaizduoju kaip tau dabar sunku ir koks beviltiskas jausmas apnikes........Kad ir kaip tau dabar sunku, bet patikek manim, viskas tikrai praeis ir praejus kazkiek laiko ir viska sudeliojus i savas vietas ir gerai apmascius pamatysi, kad nebuvo verta sitaip liudet yra daugybe puikiu vaikinu, susirasi kita ir su juo galbut bus dar geriau nei su buvusiuoju, niekas nevarzys tavo laisves ir nerinks tau draugiu

Temos autore jau manau seniai isgyveno sirdies skausma ir pamirso,nes tai jau buvo senokai

Na,o ka galiu pasakyti merginai parasiusiai siek tiek auksciau, tai paklausk vaikino ko tau tiketis is jo ir jusu santykiu. Nes taip "tampytis" ir kazkokia nesamone. Buni su zmogum ir nezinai kada pasakys "Kad zinai gal jau gana,mums nepakeliui", o po menesio vel geras,rupestingas

Sveiki. Nezinau kur ir besikreipti ka ir bedaryti. Pries 3 metus susipazinau su nuostabiu zmoguciu , kuri labai greitai isimilejau ir pamilau kaip dar nieko neesu mylejas (dabar jau zinau tai). Mylejome vienas kita netik kaip pora bet kaip ir geriausius draugus, del jos galejau viska, norejau kalnus nuversti, kad tik jinai butu laiminga, neesu poetas todel net nezinau kaip apibudinti visa tai vaizdziai. tai buvo meile del kurios norejau gyventi, tobuleti, del jos jauciausi nenugalimas, didziavausi ja, saugojau. Nenorejome sau leisti daugiau finansiskai, turejome daug planu i ateiti, todel nusprendem pries stojant studijuoti isvaziuoti padirbeti i uzsieni. Darbas sunkus, gyvenom mazame pusrusyje (dabar jau daugiau nei metai), su mazais langais , neturejom draugu, kalbos ir kulturos barjerai, labai taupeme kad galetumem sau leisti viska ko noresim, bet pradejome tolti vienas nuo kito, po truputi pradinginejo aistra ir pernai metais per naujus metus jinai isgerusi pareiske kad nebenori su manim gyventi, tai buvo man milziniskas smugis nes buvau vienas svetimoi saly ir jinai man buvo viskas ka turejau, bet kadangi ji neturejo kur eiti tai pasiliko namie ir po truputi pavyko atgaivinti santykius, vasara musu santykiai vel isiplieske kaip niekada karstai, planavom pirkti buta, gyvenima kartu sugryzus tevynen rugpiuti nuvaziavome atostogu i siltus krastus , sios atostogos nuostabios buvo neskaitant kad i lektuva skrendant atgal pavelavom... Gryzus buvome euforijoi. Bet vel pradejome eiti i savo sunku darba, dienos pradejo trumpeti ir daresi vis tamsiau. del blogo grafiko man atsirado problemu del miego todel kai kartu turedavome laisvas dienas as miegodavau. Vel pradejom leisti mazai laiko kartu, pradingo aistre, pasidareme paniure ir suirze. Ja kazkoks vaikinas pakviete susitikti kai as dirbau jianai nuejo, su juom buciavosi , ir buvo kartu visa diena, kaip ji sake poto jai iskilo abejoniu ar ji nori buti su manimi, bet ji pasirinko mane ir nutrauke su juom visus santykius(apie si susitikima suzinojau tik kai ji mane paliko,nes jieskojau atsakymu ir skaiciau dienorasti). Poto draugavom dar 2~3 menesius, viskas kaip ir buvo neblogai. Buvo mano gimtadienis, ji labai stenges, nupirko brangia dovana, vazinejo visa diena jieskojo torto kaip as megstu, suplanavo ka veiksim , buvau labai laimingas, atsiprasiau jos kad bunu pavarges, kad susinervindavau del nieko. kita diena po mano gimtadienio varem i vakareli, ten ji vel isgere ir vel pareiske kad nevaziuos su manim namo, man tai buvo sokas, o ji argumentavo kad as nepasitikiu ja ir jai tai pabodo, nenorejau aiskintis su isgerusia, nes pats geriu retai, todel tiesiog isvaziavau namo, bendradarbe patikono kad paguldys i savo lova sale. Na ir nuo tada viskas prasidejo. pora dienu dirbom skirtingose pamainose todel perdaug apie tai ir nesnekejom, as sektiek supykes buvau (as neistokiu kur rektu ir isterikuotu). Ji su manim elges graziai kaip niekur nieko, paskutini vakara as gulejau lovoje ir klausiau muzikos nes po darbo nenorejau aiskintis , ji atsigule i sona ir ziuredama i mane meiles ir atsiprasimo kupinomis akimis uzmigo(bent as taip galvoju). Kita diena atsikele pradejom sneketi, ji verke, sake kad labai myli, kad inai pavargo kad nori i lietuva , kad darbas uzkniso juodai ir nebenori ten eiti, kad as esu nekaltas ir kad problema yra joje, ji paklause kad gal pas mama jai vertetu svaitei isvaziuot pailseti (jos mama irgi cia uzsieni tampaciam mieste), as pamaniau kodel ne - pailsim, tuolabiau ir taip darbe kone kasdien matomes nes tenpat dirbam. Na bet kaip jau supratot kaip isejo taip ir nebegryzo, pirma savaite darbe susitikdavom, pasibuciuodavom, sektiek paplepedavom, po savaites predejau jausti labai dideli saltuma, nenora bendrauti, pasake kad dar nepailsejo ir nieko neapmaste todel namo grysti dar nenori ir dar po vienosa savaites mano kanciu mastymu ir t.t. ji tiesiog mane paliko. Zadejau viska pakeisti , susitvarkyt savo gyvenima, pakeisti buta, net gryst i lietuva siuliau kad ir kitai dienai bet ji buvo neperkalbama. Ir kuo tolyn tuo viskas blogyn. Bendravo tai saltai , tai vel siltai , pakviete i kucias pas jos mama, keitemes dovanomis. Bet per kucias jos telefone netycia pamaciau nuotrauka su geliu puokste, ir paklausiau nuo ko jos, o pasirdodo nuo mano virsininkes asistento(inai jo labai nemego ir visada ji apkalbinedavo).. tuomet viska isklausinejus paaiskejo kad ji jau su juo draugauja, o dar tik 2 savaites kaip mes isiskyre po 3 metu draugystes. Esu paluzes, sventes praleistos vienumoi , darbe visada matau savo buvusia kuriai vis dar esu neabeingas ir kuri man buvo viskas ka turejau. Taipat ir jos naujas drauga kasdien darbe matau, jie sektiek slapstos, darbe beveik nesisneka tik po darbo kartu vaziuoja kazkur, man visa tai yra labai skaudu. Esu begalo paluzes nezinau ka daryti. Naktim nebegaliu miegot, daznai pabundu, nebera apetito, jau 3~4 savaites pykina, pastoviai verkiu, prisimenu ja ir tai ka mes turejome. Pries vaziuojant i norvegija norejau jai pasipirsti, tik dar sektiek perjaunas buvau ir zieduka brangesni nupirkti norejau. Man dabar 23 o jai 21. Nebezinau kaip ir nebenoriu gyventi (tikrai negrese bandymais zudytis) nebeliko svajoniu ir planu viskas tuscia tik galvoje pilna prisiminimu , minciu ir pamastymu kodel taip nutiko. Kartais atrodo kad ji toi ieis por duris ir sakys - labas katine. Zinoma iseinu is darbo ir po menesio jau skrisiu namo bet kaip reikes gyventi ir kaip istverti dar sita menesi...

Nemoku paaiskinti savo jausmu, bet tai buvo zmogus kuriuo labiausiai pasitikejau ir mylejau ir niekada net nebuciau suabejojes kad jos jausmai bent kiek silpnesni ir visa tai man yra sokas, kaip zaibas is giedro dangaus, galbut buvau aklas?!?

Tiesiog ji pavargo nuo tokio gyvenimo: darbas ir namai (kurie pasak Jusu irgi buvo ytin kuklus). Jus tik po mokyklos puolete "arti". Nereikejo taip. As suprantu, kad norisi uzsidirbti pinigu, bet... Per didele nasta uzsikrovet, kas abu isvargino ir uzgesino jausmus
Tik nekaltinkit del to saves ir susitaikykite su tuo. Jus su ja pykotes ir atsirado salia vaikinas, kuris ja lepino. Ilgainiui ji pasirinko ne sunku skynimasi i prieki su jumis, o nauja gyvenima (lengvesni gyvenima).
Sekmes jums ir kantrybes laizantis zaizdas

Gerai susitaikyk, dar karta, po to dar karta, ir galu gale turesi ragu daugiau uz siaures elnius, kurie Norvaegijos siaureje veisiasi. Bus ispudinga.

"Nuostabus zmogutis"... mirstu is juoko. Siulau per naujus gerai isgerti ir tada viska blaiviai pamastyt

Lietuvoi musu santykiai buvo pasakiski. Atvykus cia mes daug nesipykom, tiesiog kazko truko visa laika... Dabar lenda bjaurios mintis i galva, jai zmogu taip myli, viska darai kad jinai ir tu pats turetum geresni gyvenima, perspektyvas , o tas zmogus tiesiog viena diena apsisuka ir metes visus savo norus, visas perspektyvas , tiesiog iseina. tai kaip galima pasitiketi kazkuom poto, kazka planuoti, isvis noreti kazka daryti. Mes cia uzsienije tik vienas kita turejom, dabar vienas likau,ir per naujus negersiu nes namie vienas sedesiu. as ir saves kartais nebeatpazystu, pasidariau silpnas. Bet taip niekada nebudavo.

Ne visi mato ir vertina mylinciu zmoniu pastangas

Butent pasitiket reikia TIK SAVIMI. Kitu zmogumi pasitiket galima tik kai tam atsiranda pagrindas.
Kai kas pasitikejimo reikalauja, tai tokioms vidurinis pirstas ir adresas is 3 raidziu kur eiti.

Save reikia saugot.
Save reikia saugot ir del saves ir del tos kitos kuri bus to verta.
Merginas to kiek pamoko motinos, o vyru kazkodel ne. O be reikalo... dar vaikinus reiktu pamokinti, kad jei moteris/ mergina tempia i lova tai tokia siustu is karto auksciau minetu adresu.

Dauguma merginu nevertos net laiko gaisti, kaip ir vaikinai. Ir ta kvaila isankstine pagarba suzlugdo ne vieno zmogaus pasitikejima ir ateiti.

Maar, iš kur tiek pagiežos ir pykčio?

Atsargumas ir saves saugojimas jau patapo blogiu???
Na tai pirmyn pasitikek visais sutiktais, toli eisi...

Kodel matai tik negatyva? Ar saves saugojimas to vertam zmogui jau suprantamas kaip pagieza?
Mano mintis buvo, kad siuolaikineje visuomeneje vyrukai turetu buti tam paruosti, kad sugebetu be sazines virpejimo siusti tolyn visokias gudruoles, kurios paspekuliuoja vaikinu rimtumu. Nes paskui jos zmogu nuvilia ir jis jau niekuo tiket negali ateityje. Va cia tai tikras blogis, nusivyle zmones, nuo ju kentes kiti. O Maar grubus issireiskimai tai niekas palyginus.