O šiandien aš myliu lietų. Jo pavasarišką šilumą ir gaivą. Jame skambančią tylią lašų melodiją, ramų dūžtančio krištolo skambesį.
Atsimenu vaikystę, kai maža po lietaus taškydavau balas ir krykštaudavau..Nors.. Kas draudžia tai daryti dabar? Pasirodysiu kaip mažas vaikas? Ar tai svarbu?
Tik šiandien aš galiu sau leisti niekam nedraudžiant iškelti rankas į dangų ir mėgautis iš jo krentančiais lašais.. Šypsotis kaip tada, kai buvau maža. Nevaidinti. O tada.. Eiti per visas mano kelyje pasitaikiusias balas. Žinau, kad kojos jau bus šlapios. Permirkusios.. Bet šiandien tai nesvarbu, nes aš.. Esu laiminga.
