QUOTE(klopedija @ 2010 09 10, 22:00)
Varau iš patirties. O patirtis rodo, kad tokioje šoko būklėje tėvai labai trokšta to palaikymo, tačiau nesugeba jį priimti. Tik tuomet, kai jau susitaiko su problema, pradeda ieškoti realios pagalbos, tada ir susilaukia realaus palaikymo, nes jį priima.
Pati esu patyrusi, kad, kol nesusitaikai su padėtimi, žmonių pagalba ne tik ne padeda, o dar ir užknisa. Depresuoji ir mąstai: kaip man blogai, kaip niekas nepadeda, kokie visi beširdžiai... O iš tikrųjų sąmonė užsiblokuoja taip, kad nė nepastebi geros valios apraiškų.
Supratimo reiktų eiti į Bažnyčią.
Dar apie tą supratimą...
Geras specialistas - ne tas, kuris užjaučia ir "verkia" kartu, užglaisto problemą ir užmuilina akis. Geras specialistas tas, kuris turi drąsos ir sugeba taktiškai, bet objektyviai nušviesti padėtį. Kiekvienas specialistas turi būti truputį cinikas. Juk neduosit savo vaiko operuoti chirurgui, kurio rankos iš užuojautos dreba. Chirurgas turi pjauti, padaryti "skauda", kad paskui būtų geriau. Ir tai, kad chirurgas pjauna, nereiškia, kad jis yra beširdis šiknius (atleiskite)... Taip ir su logopedu, spec. pedagogu: jis turi būti atidus, nuoširdus, bet reiklus, nes privalo versti vaiką daryti tai, ką jis nelabai sugeba, nelabai mėgsta ir t.t. Šiuo atveju ne supratimas svarbiausias, o pagarba vaikui, vaiko, kaip individo, asmenybės įvertinimas ir pripažinimas.
Keli Mutu, atleidžiu už būdą.
Aš jau įpratus.
Tėvai, kurie lenda, reikalauja, aiškinasi, yra tiesiausiam kely į sėkmę.
O blogiausia pozicija - skųstis, kad nesulaukia dėmesio, kad neranda specialistų ir bla bla bla... 
Pati esu patyrusi, kad, kol nesusitaikai su padėtimi, žmonių pagalba ne tik ne padeda, o dar ir užknisa. Depresuoji ir mąstai: kaip man blogai, kaip niekas nepadeda, kokie visi beširdžiai... O iš tikrųjų sąmonė užsiblokuoja taip, kad nė nepastebi geros valios apraiškų.
Supratimo reiktų eiti į Bažnyčią.

Dar apie tą supratimą...
Geras specialistas - ne tas, kuris užjaučia ir "verkia" kartu, užglaisto problemą ir užmuilina akis. Geras specialistas tas, kuris turi drąsos ir sugeba taktiškai, bet objektyviai nušviesti padėtį. Kiekvienas specialistas turi būti truputį cinikas. Juk neduosit savo vaiko operuoti chirurgui, kurio rankos iš užuojautos dreba. Chirurgas turi pjauti, padaryti "skauda", kad paskui būtų geriau. Ir tai, kad chirurgas pjauna, nereiškia, kad jis yra beširdis šiknius (atleiskite)... Taip ir su logopedu, spec. pedagogu: jis turi būti atidus, nuoširdus, bet reiklus, nes privalo versti vaiką daryti tai, ką jis nelabai sugeba, nelabai mėgsta ir t.t. Šiuo atveju ne supratimas svarbiausias, o pagarba vaikui, vaiko, kaip individo, asmenybės įvertinimas ir pripažinimas.
Keli Mutu, atleidžiu už būdą.




Ačiū, klopedija, už toleranciją

Tik va aš manau, kad supratimas ir palaikymas apie kurį aš kalbu yra ne tai, ką tu vadini užuojauta, užmuilinimu ir problemos užglaistymu. Aš šiek tiek apie kitus dalykus


Oi ne... gal mes ir apie tą patį

Va tik nesupratau, kodėl supratimas tik Bažnyčioj galimas, pagal mane jis galėtų būti visur, nes Dievas tai yra visur, bent jau pagal katekizmą
