Na taip taip - žinau, kad antros klasės uždaviniuose reikia iš gyvulių atskirti galvijus netgi, ką jau ten apie dirvonus ir artojus... Prieš penkiasdešimt metų tai buvo artimi to meto vaikams uždaviniai mokytis skaičiuoti. Šiandien šie uždaviniai tampa jau ne tik matematikos mokymo, bet ir pasaulio pažinimo bei gimtosios kalbos praturtinimo uždaviniais
Bet gi čia jau ne kalbos vystymosi sutrikimai, ar ne?
Teoriškai normalaus intelekto ir emociškai sveikas vaikas paprašys mokytojos ar tėvų paaiškinti, kas tai yra.
Problema tikriausiai prasideda tada, kai mokytoja (kuri tikriausiai augo kaime) visą gyvenimą mieste praleidusį vaiką ir neturintį senelių kaime prieš visą klasę sugėdina ''tu nežinai kas yra ežia (akėčios, bekonas ar paltis?''
Anekdotas iš mūsų gyvenimo:
Vieną kartą senelis dėl kažko sugėdino mano exnekalbiuką. Nepamenu jau dėl ko, bet kažkas iš serijos apie kaimą - kad šis nežino kažko. O tas atšovė - o tu irgi kai ko nežinai, tu nežinai, kur gyvena pokemonai
Tiesa sakant aš pati nežinojau iki tada, kur tie pokemonai gyvena

Ir jokių pokemonų filmukų mes nežiūrėjom - vaikis kieme viską išsiaiškino
Ką aš noriu pasakyt - ne vaiko kaltė, kad jis nežino, kas yra dirva ar artojas. Ir tai jau ne vystymosi sutrikimas.
O kas jį priverčia jaustis kaltu?
Papildyta:
QUOTE(Skambanti tyla @ 2010 10 04, 19:07)
Turėjau minty, kad mama skaitydama pasaką galėtų tik skaityti ir neklauinėti, o tai ji (mama) vis nori žinoti ''kas, kur, kada, kodėl'', na vis klausinėja kažko iš pasakos.
Nu aš tą patį irgi turėjau omeny - kai mama išsigydo nuo nuolatinio noro klausinėti ir kontroliuoti; ir nebeklausinėja, pasaka tampa malonumu, o ne egzaminu