QUOTE(uarda @ 2020 07 11, 20:47)
1) Mano mamos kaimynui 92 m., bendraujantis, draugiškas žmogus. kartais pagaminam maisto, padedame pasirūpinti buitimi, gaminame valgyt, nuperkam maisto savaitei, sumokam už būta ir t.t. Dziugu, kad ir savo forumo draugės informavot. manau, kad tikrai prisidės kažkurį.
2) toks noras todėl, kad rasote nesamones. nei vienas psichologas tokiu "briedu" nekalba.
Jūs pati rašet, kad viską sužinojote palaipsniui, mažiau TRAUMUOJANCIA forma. Visgi traumuojancia? Is kur jus žinote, kad *maziau*, jus psichologė (atsakyti nebutina)? Ta dozuota informacija tėvams gali neatrodyt pavojinga, bet vaikui gali sukelti stresą, (ir nebutinai psichologinės reakcijos, tiesiog vaikas gali tik dažniau sirgti arba jam skaudės pilvas ir t.t.), ir to streso pasekmes " islis" veliau, kai apie tą priežastį visi pamiršę bus. Suaugusio alkoholizmas, pyktis, nerimas, depresija ir t.t. tai dazniausiai vaikystės traumų aidas. Taip ir būna kartais iš didelės meilės mes galim pakenkti savo vaikui... Tėvai turi paaiškinti taip, kad vaikui nereikėtų išgyventi kodel Onute arba Petriukas važiuoja į kaima ar eina į svečius pas gimines, o aš to neturiu. Aš irgi nevaziuodavau i kaima, praktiškai neturėjau giminiu, tiesiog buvo taip ir viskas. Užtat turėjau daug draugu, pastoviai su tevais kazkur vaziuodavom, tai net nepajutau kaip užaugau be giminių.
2. Jus irgi rasote nesamones, itikejusi ju teisingumu, matuojate situacija ant sau zinomu, patirtu pacios, ar aplinkiniu, bet...
Sakoma, kad skyrybos butnai traumuoja vaika. As jums atsakingai sakau, kad mano vaikas po skyrybu nera traumuotas. Is esmes jis iki siol net nesuvokia, kad mes su tevu buvome issiskyre. Nes mes su vyru, skiremes mastydami apie sunu, viska dareme, kad ji maziau traumuotume (vel parasiau, maziau tramuotume). Jokio streso jis net nepatyre. Nes salia buvo, ji mylintis, apie ji galvojantys zmones.
Todel, dar karta, nerassykite to ko nezinote.
As esu normalus zmogus, ir esu kaip ir visi, tame tarpe ir jus traumuota. Net galiu parasyti, trauma, kuri mane labai itakojo.
Pirmaja trauma, sakyciau patyriau budama 4 metu. Mano mama, visada iseidavo i atostogas, per mano gimtadieni. Taip isejo, kad gimtadienis buvo svenciamas namuose, ta proga nebuvo nesamos i darzeli jokiu lauktuviu, nei aukletojoms, nei auklytems.
Kelios auklytes, beje viena ju gyveno tam paciam daugiabutyje, turejo tuomet du sunelius, vienas is ju ejo i mano grupe, o veliau, paaugus ir kieme laksteme. Taigi, tos "nuostabios" moteriskes, beje kaip ir tamsta gerai pagalvojus, elgesi taip pat. Man irodinejo, kad as gimiau tarkim rudeni, o ne pavasari. As sakau, kad gimiau pavasari, tokia ir tokia diena, o jos sako ne, tu gimei rudeni. Pasimeciau, gi suage zmones, as maza, budama vaikas klystu. Teiravausi mamos, ar tikrai as gimiau apvasari, mama patvirtino.
Tas teroras, tesesi daugiau kaip menesi, suagusios moterys, terorizavo maza vaika iki asaru. As sakau, kad gimiau pavasari, jos sako rudeni. Ilgai kentejau, nesupratau kas vyksta. Kai papasakojau mamai, mama paprase tik vieno, nesakyti teciui, mes mergaitiskai viska sutvarkysime. Jei butu suzinojes tetis, tos moterys tikrai butu netekusios darbo vietos, dar su irasu. Nupirko saldainiu deze ir as juos nunesiau. Negaliu apsakyti kokia as anuomet buvau laiminga, ta deze joms atiduodama... Praejus metams, as suprantu kas anuomet buvo daroma... VAikui bunant, tos neteisybes, teroro nesuvoki. Kai lankau mama gimtam mieste, kartais sutinku ta moteri, visada galvoje iskyla atsiminimai...
Budama pradinese kalsese, pasidaviau bandai, ir su visa klase persekiojau nekalta vaika. As zinojau kas kaltininkas, nes kaltininkas buvo mano klases drauge, bet tam, kad neva ja palaikyti, as nutylejau tiesa, is esmes tapau bendrininke. Leidau kitiems manyti, kad persekiojama klasioke padare nieksybe (nukando kvepianti trintuko galiuka, kuri atveze net is Vokietijos). Vnz. man buvo baisiai geda, gedijausi pati savo pacios elgesio. Tai mane sukrete iki sirdies gelmiu.
TAigi...
Mes skirtingi.
