QUOTE(Moonte @ 2020 07 11, 21:47)
Sakoma, kad skyrybos butnai traumuoja vaika. As jums atsakingai sakau, kad mano vaikas po skyrybu nera traumuotas. Is esmes jis iki siol net nesuvokia, kad mes su tevu buvome issiskyre. Nes mes su vyru, skiremes mastydami apie sunu, viska dareme, kad ji maziau traumuotume (vel parasiau, maziau tramuotume). Jokio streso jis net nepatyre. Nes salia buvo, ji mylintis, apie ji galvojantys zmones.
Todel, dar karta, nerassykite to ko nezinote.
As esu normalus zmogus, ir esu kaip ir visi, tame tarpe ir jus traumuota. Net galiu parasyti, trauma, kuri mane labai itakojo.
Pirmaja trauma, sakyciau patyriau budama 4 metu. Mano mama, visada iseidavo i atostogas, per mano gimtadieni. Taip isejo, kad gimtadienis buvo svenciamas namuose, ta proga nebuvo nesamos i darzeli jokiu lauktuviu, nei aukletojoms, nei auklytems.
Kelios auklytes, beje viena ju gyveno tam paciam daugiabutyje, turejo tuomet du sunelius, vienas is ju ejo i mano grupe, o veliau, paaugus ir kieme laksteme. Taigi, tos "nuostabios" moteriskes, beje kaip ir tamsta gerai pagalvojus, elgesi taip pat. Man irodinejo, kad as gimiau tarkim rudeni, o ne pavasari. As sakau, kad gimiau pavasari, tokia ir tokia diena, o jos sako ne, tu gimei rudeni. Pasimeciau, gi suage zmones, as maza, budama vaikas klystu. Teiravausi mamos, ar tikrai as gimiau apvasari, mama patvirtino.
Tai skyrybos įvyko? realiai?
O jus tremties išvenget? Tai didžiulis skirtumas kai vaikas visą tai išgyvena realiai, to neimanoma išvengti. Tai nepalyginamos situacijos.
O mano pirmoji trauma, kaip ir visu kitu čia esančių, kai mane ką tik gimusią atskire nuo mamos. Vėliau, 3 metu, išgyvenau stipru stresa, gulejau ligonineje, viena. ir dabar prisimenu to vienišumo, beviltiskumo jausmą.
