Aš norėčiau būti kremuota (po to, kai tinkami persodinimui organai bus išimti) ir esu už gedulingus pietus (tik ne tokius kokie dabar būna - su gedulingom giesmėm, maldom ir ašarom), o dėl šarvojimo neesu tikra... Kik pačiai teko būti (net per naktį budėjau) nieko blogo tame nematau ir prieš akis vaizdas savaitėm nestovėjo. Pas mus giminėj šita tradicija yra labai gražiai nusistovėjusi ir yra ne tam, kad visi susėdę be perstojo lietų ašaras, o prisimintų velionį, pasidalintų tais prisiminimais ir paverktų jei norisi, tai labiau vienas kito palaikymas. Tik ta dalis kai karstą išneša visada būna sunki
O dėl to, kad kai mirsim mum jau niekas neberūpės tai juk garantijų tam nėra, bet vėlgi kiekvienam pagal tikėjimą ar pan
O jei kas į laidotuves eina dėl pletkų ar pan, tai tegu guli ant jų sąžinės
p.s.
Jei įdomu apie gyvūnus ir mirtį
čia galite pasiskaityti ir pažiūrėti
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.