Kremavimas ar šarvojimas?

Skaitau ir galvoju, kad manyje siuo metu tuno du zmones. Vienas noretu, kad tradicine kultura, paveldas, butu isaugotas, kaip tautos reliktas, turtas. Kita dalis nori, kad zmones reikstu gela, taip kaip jiems priimtina.

As suprantu tuos, kurie isaugo laidojimo tradicijose, jie suvokia apeigu prasme. Sis ritualas suteikia jiems stiprybes, paguodos, bet ne visiem tai priimtina. Esu miesto zmogus, isauginta agnostiku, humanistu. Visa tradicine laidojimo cermonija man pazistama tik is knygu, kaip ekzotika, kazkaip baisiai skamba zodis, kaip kalbam apie laidotuves, bet mano tevai mane nevedziojo i laidotuves, o ir kokios laidotuves mieste. Kaip kulturiniu reiskiniu pradejau dometis, jau budama suaugusi ir tai, rodos zinau "scenarijus", kiekvienam Lietuvos kraste jie siek tiek skiriasi, bet jis man asmeniskai nieko nesuteikia, nepaliecia mano sielos, nes nera mano. Gal as apvogta, o gal ir ne, kas pasakys...

Visa ta polemika apie laidojima, tadicijas, ju tikslinguma, nieko neduoda, neirodo, ir ne pagrindzia. Cia panasu i, kokia arbata megstat gerti su cukrum, ar ne, juoda, ar zalia, geriat vienu mauku, ar skanaujate, mastytdamas apie gyenimo pramse. Viska mes darome kaip mums patiems priimtiniau, tai kam sielotis, kad zmogus nesuvokia arbatos gerimo ceremonijos, jei jis neturi poreikio, nes megsta kava, todel negali jausti taip kaip jus. I kas pasake, kad jusu suvokimas yra paciausias, nes atejo is senu laiku, ar atvirksciai yra modernus...

Kaip minejau musu seimai yra lengviau, si apsisprendima mes jau brandiname senai. Mano mama kuria savo laidotuviu scenariju, iki siolei ji perrasydama "slifuoja". Tiketina, kad tas scenarijus bus musu, po jos iseinanciu, laidojimo paprociu. Tame irgi galima izvelgti testinuma, seimynines sasajas.

Bučiavau savo mirusį tėvą ir senelį, kuris mane užaugino į kaktą, į rankas..., močiutes tik į rankas...... Niekas neliepė, nevertė.... natūrali pagarba, padėka, atsisveikinimas....nežinau, kas čia nenormalaus... juk vos lūpom prilieti...nuo tėvo iš tikro sunku mane buvo atplėšti, visada mylėjau jį labaiau, nei mamą, buvau didelėj natūralioj panikoj, prieš uždarant karstą, kad niekada jo nepamatysiu...o savo vaikų neverčiau- patys priėjo, rankas pabučiavo, atsitraukė....
Nežinau, manau, kad čia kiekvieno pasirinkimas, kaip atsisveikint...esu labiau už kremavimą.
O va, darželių- kapų priežiūra man tokį pasipiktinmą kelia, mano draugė turi 3 kapus už 250 km. Kiek pinigų ir nervų jai kainuoja ta priežiūra- baisu pagalvot, amžinas stresas, o dar kai giminės paskambina ir pasako, kad " tavo kapeliai jau žolėti"...

Turbūt tas scenarijus seniems žmonėms - kaip įkapių pasiruošimas. Močiutė buvo kuo smulkiausiai viską surikiavus: kaip ją aprengti, šaliką ar skarelę rišti, būtinai "bovelnines" kojines mauti, kam apie mirtį pranešti, ko nekviesti, kuriame kambaryje šarvoti, kur laidoti ir t.t. Mama irgi jau baigia "šlifuoti" tą scenarijų. Tenka pripažinti, jog iš pradžių tos kalbos man, jos dukrai ir paskutinės valios vykdytojai, buvo nejaukios. Paskui supratau, kad jų reikia, kad paskui mažiau sumaišties būtų...

Dramblio patelės nėštumas trunka 22mėn. nenuostabu, kad per tą laiką ji jau buvo dalinai prijaukinta. Tai nėščia. Jei bent kartą būtumėt mačius kaip tas "jaukinimas" vyksta, apie dramblius tylėtumėt visai Gerai pagalvokit, al dar kur naminį liūtą matėt, būna žmonės laiko,bet ir jie ir drambliai , nei briedžiai naminiais netampa- prijaukintas, tai ne naminis. Drambliai darbui po jau būna nebetinkami juos tiesiog paleidžia ir jie toliau sėkmingai gyvena ir išgyvena laukinėje gamtoje.
dėl ndų, tai jie nenustebtų,kad jų drambliai laukiniai. Indai nustebtų, kad yra kvailų žmonių, kurie mano jo jų drambliai naminiai.
Gal jūs iš tiesų imkit ir kalbėkit tom temom kur ką nors išmanote, o biologija aiškiai ne ta tema, kur galit sublizgėti žiniomis ir išmanymu.

Nelabai svarbu, teisybę pasakius, kiek trunka tas patelės nėštumas ir kaip tie drambliai prijaukinami temoje apie kremavimo bei šarvojimo tradicijas.

Na as nezarstysiu perlais, tiek to...

Dekui uz issamia informacija. O svarbiausia, uz jums budinga korektiskuma.

Rimčiau esu dalyvavusi vos dvejose ir tiek per mažai matyt, kad būčiau tai patyrusi
Tiesą pasakius, labai bijojau eiti į laidotuves, nes siaubingai bijau mirusiųjų..bet ta baimė traukiasi sulig kiekvienomis laidotuvėmis į kurias nueinu, nes tokių dalykų paprasčiausiai nebuvo ir nėra

Galiu išreikšti širdgėlą kaip man priimtina, netgi neidama visai arti prie mirusiojo..ir laidojant teko matyt tik suklupusį žmogų, bet jei ir ištiktų isterija - aš tai tiesiog suprasčiau.

Man daug baisiau atrodo lygiai toks pats stebėjimas ir 'pletkinimas' kas ką dalinasi, kas kur šoka ir kritika žmogui, kuris gyvena netekties palaužtas...
Gedulą kiekvienas išgyvena skirtingai ir turi tam teisę Ir bet kuriam žmogui reikia leisti tai išgyventi ramybėje ir supratime..

temoje apie kremavimo ir šarvojimo tradicijas apie dramblius iš tiesų nebūtų įdomu, jei kažkas nebūtų taip įkyriai rekomendavęs pasidomėti kokias gi laidojimo tradicijas turi gyvuliai, drambliai. Na ir žinoma kaip ten Tibete.

Zinoma, bet pries tai, kaip visuomet, jusu yra uzmirstat pamineti, toki nereiksminga mazmozi, kad tai buvo argumentas i pries tai pateikta oponento teigini apie gyvulius ir pasiulyma laidoti pelenus i kolzetus ir balas.

O siaip, jus kaip visada teisi

Nesupratau? Jums gal tikrai ne viskas gerai?... Vien jau tas įkyrus, pastovus savo nuomonės piršimas kiekvienam kitaip galvojančiam...net purto... Kvaila ta jūsų nuomonė ir tiek...

aha. aš ir dabar manau, kad ar kozetu nuleisti, ar iki vandenyno vežti, rezultatas tas pats. Visa tai patenka srutų duobėn. sukurtoj žmonių. Žmonės sugalvojo vandenynan visas įmanomas atliekas skandinti nuo radionukleidų, bei palydovų iki fekalijų tiesioiai, kiek žmogaus, tiek ir galvijų.
Bet jūsų pasakytas teiginys apie tai, kad drambliai turi savo laidojimo tradicijas pralenkia bet kokius kitų kada nors kam nors pasakytus teiginius. O įskaitant tai, kad dar matėte ir naminį dramblį . O kur dar apie nenatūralius žmogaus kaulus gamtą teršiančius o Tibete tie maitėdos, ėdantys kūną...labai norėčiau pamatyt grifą- ėdantį, gal net kramtantį, šiaip akiračio praplėtimui.
Moonte, na nereikia man, jūs sau tylai pripažinkit, kad neišmanot tos gyvūnų elgsenos, ir nepostringaukit apie tai viešai. Ne aš pirma sakau jums, kad apie tai jūs neišmanot. Nieko.

Urna su pelenais uzkasa panasiai i toki pati gyli kaip ir karsta. Tie patys duobkasiai (nereikia jokios spec technikos) iskasa pakankamai gilia ir placia keturkampe duobe, na apie 1,2 - 1,5 m gylio. Tikrai ne 20 cm ar pusmetri. Keturkampis mazdaug tokio plocio, kad vienas suauges zmogus (duobkasys) gali i ji ilipti ir nesijausti suspaustas is sonu (bekasant). Urna su medine dezute i duobe nuleidziama taip pat kaip karstas - su austom lietuviskom juostom. Tik uzkasus kapo kauburelis suformuojamas pagal pageidavima - jei norite gali buti keturkampis, jei norite gali supilti ir tradicini staciakampio formos, kuri lygiai taip pat sekmingai galima dekoruoti vainikais, gelemis ir t.t.
Beje, del laidotuviu islaidu, manau, galima diskutuoti. Ir nemanau, kad kremavimas yra brangesnis nei tradicines pakasynos. Papasakosiu musu atveji. Sarvojimas laidotuviu namuose uztruko viena para, o ne tris kaip iprasta, tad uz sales nuoma teko maziau sumoketi. Karsta uzsakeme medini, bet pigesni (ne koki tai super duper azuolini su trim dugnais ir paauksuotom rankenom). Taip, beje, rekomendavo laidojimo firma, kuri mums padejo. Nera jokio skirtumo koki karsta sudegins - ar uz 800 lt ar uz 3500 lt, be to pries deginant nuo karsto nusukamos visos metalines papuosimo detales, kurias nera kur padeti (mes tiesiog uzkaseme kapo sone). Taigi, vel siek tiek pinigu susitaupe. Velionis pageidavo buti aprengtas savais drabuziais ir apautas savais batais, tad neteko pirkti tu baisiu rubu. Vel siek tiek pinigu susitaupe. Pats kremavimas kainavo, jei neklystu, apie 2200 ar 2300 lt. Bet laidotuves turbut tas pats kaip ir vestuves, kiekvienas isleidzia tiek pinigu kiek gali isleisti - vieni tyliai susiraso, o kiti su fejerverkais tris paras triuksmauja...
Kai veze i krematoruma, patys artimiausi giminaiciai ir draugai lydejo. Pats artimiausias giminaitis sedejo masinoje salia vairuotojo, kuri veze karsta, o kiti trys lydejo is paskos su lengvaja. Nuvykus i Ryga katafalkas buvo isleistas atgal i Lietuva, o giminaiciai ir draugas padejo atsukti metalines rankenas ir palauke kol bus atiduota urna. Tada grizo atgal.
Trumpai tariant viskas paprasta ir bent jau man pasirode daug lengviau nei tradicines pakasynos. As irgi noreciau buti kremuota, tik noreciau, kad urna neuzkastu, o uzmurytu i kolumbariuma (atrodo taip vadinasi)... Bent jau giminaiciams nereiketu kas antra savaitgali i kapus kaip i darza ar soda vazineti piktzoliu raveti ir kvietku laistyti... Tik gaila, kad iki siol kolumbariumai Lietuvoje nepraktikuojami...