QUOTE(Paradoksualė @ 2010 08 17, 19:28)
klyksmai dar nieko,bet tas kalnu giedojimas naktimis

viena karta leidau sau tai patirti-tai pacioj pabaigoj apeme tokios neigiamos kraupios mintys apie gyvenima ir mirti,kurios persekiojo dar ilgai ilgai

kol atsistaciau save,biski reikejo ir raminanciu pagert.. kam visa tai?? kad laidotume likusius gyvuosiuos vieno po kito,po tokiu proceduru ...
as sakau kam norisi-prasau,bet kam tikrai to nereikia-galetu nebuti jokios prievartos... o dabar,pameginkit nenueikite i laidotuves artimuju,giminaiciu ir pan.?? taigi isgama palaikys
taip galbut as uz kremavima iskart po mirties,uz misias baznycioje ir viskas..
bijom mes mirties, nebemokam jos naturaliai priimti, norim, kad mirusysis nesutrukdes musu gyvenimu, cia pat pranyktu ir nebereiktu galvoti apie buties laikinuma, rysi tarp zmoniu (kam tas rysys, jei yr pinigu?).
Daugelyje tradiciniu kulturu tikima, kad zmogaus vele lieka prie kuno tris paras. Tikejimas yr arba ner-fakto nepatikrinsi, bet paprociai nusistovi pagal tikejima.
vertetu pamastyti, kodel siandienine civilizacija bega nuo mirties suvokimo, stengiasi mirti ignoruoti. XII a. musu proteviai gedejo ir po kelis menesius. Kodel? Ar verta siandien stengtis suvokti mirties fakto itaka musu kasdienybei. Manau, kad tai svarbu. Tradicine laidotuviu ceremonija skirta mirties fakto "prijaukinimui". Tradicijai nutrukstant, stengiantis nemastyti apie daug rimtu dalyku (ne tik apie mirti) naturalu, kad laidotuviu ceremonija ima kelti siauba. Ne taip svarbu - deginti, nedeginti - svarbiausia isgyventi fakta, jo nesistebngiant nugrusti i samones periferija