QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 08 18, 20:46)
Tai kad atitikimus lovoje poros, einančios kartu gyventi, paprastai būna jau seniai pasitikrinusios - kam dar tas bendras stogas?
Apsigyvenus kartu iškyla ritmo problema - dažnai vienam reikia dažniau nei kitam. Susitikinėjant dažniausiai ta problema nebūna tokia aštri...
Aš manau, kad pagyventi prieš vestuves reikia. Aišku, smagu tekėt skraidant padebesiais ir tikintis žiedlapiais kloto vedybinio gyvenimo, bet nusivylimas yra toooks nemalonus jausmas...
Netiesa, kad pagyvenus kartu sumažėja tikimybė susituokt dėl "o kam, juk ir taip gerai", čia nuo žmogaus įsitikinimų priklauso. Man vyras pasipiršo po maždaug 1,5 metų bendro gyvenimo. Tiesiog tiek jis, tiek aš jautėm, kad kažkas nepabaigta, ne iki galo padaryta. Ir mūsų draugai, gyvenantys "susimetę" planuoja vestuves arba jau susituokė, nei vieni netempia gumos su "juk ir taip gerai".
Nors maniau, kad gyvenimas po santuokos įteisinimo (pas mus tai buvo paprasčiausias susirašymas rotušėj) tikrai nepasikeis, bet vyras sako, kad dabar gera, ramu, saugu ir nebeliko kvailų diskusijų dėl smulkmenų