Kaip ir kur susipažinote su antrąja puse?

ou jė, kol perskaičiau...

bandziau parasyt kuo trumpiau, bet gawosi kaip gawosi, jai dar rasyti apie jausmus kuriuos isgywenau, stresa,depresija, butu jau kaip knyga..
likimas megsta pakist koja, o gal tai zenklas koks ar dar kazkas as nezinau, tiesiog kartais wa taip ir gaunas wisai ne taip planuojant..
gal as per didele romantina, gal kam banalu, bet silumos ir artumo manau noris kiekwienam, ir noris jug nugywent prasmingai ir laimingai.. Pagalwoji gal neereikejo sirdies klausyt, gal pasrowiui reikejo plaukt. kai sakoma geresnio nei turi nerasi -neieskok.. bet kaip gywent tusciai, be meiles , be jausmu, saltai.. kai gugi lowoje, ir negali apkabinti wyro, nes kazkas sirdy neleidzia, o mintyse wis kitas zmogus gywena, ir ne tik mintyse, sirdy ir wisam kune ka tada daryt.. ir kuriuo keliu pasukti.. keistas tas gywenimas. kai atsiduri kriskelei, ir nezinai kuris kelias tau bus geresnis...
o man jau raides painiojas nuo ilgo rasymo

Kazkoks balaganas Abu vyrai alkocholikai ir ryskiai linke rankas kilnoti Na, nezinau nezinau...

Antrasis nera pakeles rankos, ir teisinos kad geria is sielwarto del motinos mirties del tu nesibaigianciu skyrybu, bet tai nepasiteisinimas, o wyras irgi po tokio gywenimo smugio nebegeria, ir yra man labai demesingas.. bet man tas demesis tik erzina, kai nemyli zmogaus, tai koks meilumas gali buti, tik dekingumas kad wisalaik padejo man kai buwo labiausiai sunku..

tai kam negryztat pas mylima vyra? kazkoki spektakli darot, nei pati laiminga, nei kiti laimingi

ne spektaklis, tiesiog tiek isgywenimu, ir jau baisu , nera pasitykejimo, o jai suklysiu.. bijau tik del waiku nes sita aplinka jiem su tewu geriausia. nenoriu ju traumuoti.. pasimetusi, ir nebezinau ka bedaryti, kazi ar waikai kada padekos uzauge kad gywenau su ju tewu be meiles.. wyras sawo meile man irode, prieme su kito waiku, ir myli ji kaip sawo, o ten mylimojo irodymai man per menki... dar..

merginos, čia jau truputį off topic manau
jolytuke, labai sunku skaityti dėl leksikos, gramatikos...

aš šioje vietoje vadovaujuosi Omaro Chajamo išmintimi: „Geriau būti vienam, nei kartu su bet kuo!“ (p.s. pati vieniša esu jau virš 4m po skyrybų )

sory del gramatikos rasiau greit ir trumpinau istorija..
tu teisi, jai tik tureciau swwo nuosawa kampely darba taip ir butu, gywenciau jau geriau wiena.. ir daugiau jokio wyro mano gywenime.. bet.. yra kaip yra, gal dar atsistosiu ant koju ir galesiu sawarankiskai gywenti, taip kad waikam nieko netruktu, tenoriu kad laimingiausi butu waikai, ne as ne wyras ne mylimasis, o waikai, kai laimingi jie, laimingi ir mes..

trumpinimas su gramatika nieko bendra neturi Bet mes ne apie tai. Kuo daugiau "jeigu" prisikūriam, tuo labiau patys apsunkinam gyvenimą sau. Kadangi viena su vaiku stojausi ant kojų ir kūriau visą gyvenimą nuo 0 pabėgusi į kitą miestą, žinau, ką sakau iš asmeninės praktikos. Pradžioj reikia, kad vaikams ne "nieko netrūktų", o "netrūktų to, kas būtina", paskui jau visa kita.
O tamsta pati sau prieštarauja sakydama, kad geriau jokio, bet tuo pačiu juk reikia prie kažko prisiglausti, apkabinti ir kaip be to gyventi.. O kas dėl laimingų vaikų- čia jau atvirkštinė priklausomybė, kad vaikai laimingi, kai tėvai laimingi, o ne kai dėl gyvenimo susiparinusi mama ir geriantis tėvas šalia.

Kaip bebūtų, atsiprašau už off-topic. Savo požiūrį išsakiau

Susipazinimo istorijos cia.Yra kitos temos kur galima pasibedavot

2 susipazinimo istorijos..

Papildyta:

dabar tewas salia negeriantis, ir mylintis mane bei waikus... o ateity manau jau gywensiu tik su swajone prisiglausti, ir wiena be wyro..

Mes su vaikinu susipažinom...iš šių laikų prizmės žiūrint gana banaliai, bet mums tai nebuvo banalu
Pamenu, kad prieš pat vasario 14 išsiskyriau su tuometiniu draugu. Paliko mane dėl draugų ir alkoholio ir palinkėjo susirasti tokį vaikiną, kuris mane mylės labiau už viską pasaulyje, nes aš visgi esu nuostabi asmenybė. Liejau ašaras gal dvi dienas, o paskui..na, paskui tiesiai šviesiai pasakius nusispjoviau ir toliau gyvenau savo nerūpestingą gyvenimą. Vieną dieną sugalvojau prisiregistruoti tokiam pažinčių tinklapyje, kuris mano akį patraukė tuo, jog ten registruojasi asmenybės, ieškančios draugų ar antros pusės pagal savo charakterio tipą. Atlikau testą, pasiskaičiau- voila, čia visiškai AŠ! Ir taip nejučia pirštai nuslydo ties registracija turėjau omeny, kad tikrai ne antros pusės einu ieškoti, o tiesiog draugų. Net tikslą nurodžiau kaip susirašinėjimą. Ir viskas. Vakarais pasijungdavau tą tinklapį pabendrauti su žmogučiais. Neslėpsiu, atradau tikrai mielų veidų ir spalvingų asmenybių, su kuriais nerūpestingai vaikščiojau į, taip pavadinkim, susitikimus jokių pamirksėjimų akytėm, jokių bučinukų ar dar kokių banalybių ar gudrybių nesiėmiau, kad numalšinčiau savo vienišumą.
Taip artėjo ir įsibėgėjo sesija...liko vis mažiau laiko sėdėti prie kompiuterio, bet darydama pertrauką tarp pasiruošimo egzaminui, padėjau savo užpakalį ant kėdės ir įsijungiau tą patį tinklapį jaučiausi kalta, kad ne smegenis ilsinu, o plius dar akis varginu ir štai tada pamačiau tokį veidą, nuo kurio akys neatlipo. Tai jauno vaikino nuotrauka. Jis ten šypsosi. Akys didelės ir mėlynos. Blakstienos ilgos. Lūpos siauros, o veido bruožai patys ryškiausi pasaulyje. Be jokių labas, sveikas ar kitokių žodelių, parašiau jam: "O, kokie dailūs veido bruožai pas jus" taip prasidėjo bendravimas. Lengvas ir neįpareigojantis. Iš pradžių ten, o paskui jau ir "skaipu". Ir tada dar ničnieko nesitikėjau, ničnieko nesvajojau. Tiesiog jis man buvo draugas ir mielas pašnekovas. Širdutė neplazdėjo, akys neblizgėjo. Šįkart nesuteikiau sau nei menkiausios vilties, kad jis galėtų tapti mano antrąja puse. Buvau kaip užsispyręs ožiukas, blokuojantis iš savęs pačios galinčius kilti jausmus, todėl viduje buvo visiška tyla, vaizduotė neveikė šiuo klausimu.
Tą susitikimo dieną aš baisiai išsisukinėjau. Tiesa, nelabai norėjau su juo susitikti, nes..na, galbūt jis taps tik dar vienu trumpalaikiu draugu? O aš juk visai norėjau bendrauti amžinai slapukaudama pamenu dar prieš tai dieną laikiau sunkiausią sesijinį egzaminą, o jau kitą dieną nusprendžiau keliauti apsipirkti po parduotuves. Būtent tą dieną jis ir pasiūlė susitikti. Pusę dienos braidžiojau po parduotuves, vakare tapau išgręžtu skudurėliu. Visiškai pavargusia, bet su šypsena veide: juk poryt važiuosiu namo pas tėvus! Ir štai tas vaikinas vėl parašo. Paprašė prisijungti žiūrėti filmo pas jį. Žinoma, toks pasiūlymas gali nuskambėti kaip kažkas KEISTO bet aš nebūčiau aš. Galbūt nuovargio vedama nebeturėjau jėgų atsisakinėti. Žinoma, tokiam stovy ir nuvažiavau aš pas jį: pavargus, akys merkėsi, liežuvis pynėsi, kojos sunkios kaip akmuo. Bet nuvažiavau! Nuvažiavau iki bendrabučio, kur stotelėj jis mane ir pasitiko. Kai jį pamačiau, norėjau skradžiai žemę prasmegti už tai, kad jis toks simpatiškas, o aš tokia vargšė pilka pelenė kojos mane vos nešė, aš norėjau galvą maišu apsidengti buvau tokia drovi, tokia kukli, kad miela net prisiminti taip įsibendravom, kad net filmo nepažiūrėjom. Atėjo laikas važiuoti namo, nes svečiai bendrabutyje gali būti tik iki tam tikros valandos, o ji taip nejučia atbėgo! Prisipažinsiu, sėdau į jo mašiną vos 3 valandas pažinodama realiai, bet sėkmingai buvau parvežta namo ir palydėta iki pat laiptinės durų. Juk vėlu! Grįžusi nieko nesitikėjau. Visiškai nieko, tik sakiau sau: naivuole, mesk iš galvos! Kol taip save bandžiau įtikinėti, jaunuolis ne tik grįžo namo, bet ir parašė žinutę. Lyg ir paprastą kažkokią. Ir vis tiek aš kaliau sau į galvą, kad tai juk nieko nereiškia. Maža kas..daug kas man parašydavo po to. Nieko juk ir neįvykdavo. Ir nukeliavau miegoti. Tačiau suvis labiausiai nustebino tai, kad....kitą dieną gavau vėl kvietimą susitikti. Net ir tada įtikinėjau save, kad tai nieko nereiškia ir žinot kada patikėjau, jog tai kažką reiškia?? Tik tada, kai jis per antrą susitikimą paėmė mane už rankos. Tik tada, kai tą pačią dieną pasibučiavom ir aš parėjus namo atsitūpiau prie durų ir pasakiau sau: Negali būti, bet taip yra