QUOTE(_Smalsutė_ @ 2010 09 06, 20:07)
Laimingi jie manau tikrai ne todėl, kad išbandymų nepatiria, o todėl, kad juos įveikia, kartais gal ir iki kraujo dantis sukandę. Tada meilė turi savo svorį, o ne ateina ir praeina kaip vėjelio dvelksmas.
Pies zavintis amzina istikimybe, reiketu pirma issiaiskinti, del kokiu priezasciu anie tuos dantis iki kraujo kando. Pasakysiu taip: istikimybe daznai issaugo ne meile, bet baime, ar kitokie ne itin kilnus jausmai. Ypac moteru. Nes jei savaja pusele vis dar myli, tai vartai kitiems is esmes turetu buti aklinai uzverti ir rimtu minciu apie neistikimybe neturetu kilti.
Vyras yra vyras. Jis pasirase popiereli, turi su jumis vaiku, namus, bendro turto ir kt. Ji pazistate ir, normaliomis salygomis, esate daugmaz tikra, kad anas vejui paputus nepabegs.
Meiluzis - kas kita. Ypac meiluzis is meiles. Gali sugriauti jusu santuoka, sudauzyti sirdele ir dingti, paaiskines, kad jusu papukai nera tiksliai tokie, kaip jis isivaizdavo.
Suaugusiai protingai moteriai, manau, tai daug svaresnis stabdis, nei kadaise kazkur duota priesaika (net ne savo kurybos).