Atlekiu su šviežiais įspūdžiais

Pabaigiau vakar "Unspoken". Nu labai patiko, įvertinau penkiom žvaigždėm iš penkių Goodreads'uose. O kodėl patiko va ir nežinau

Nei siužetas kažkoks nerealiai stebuklingas, nei veiksmo per akis, bet va lipo man ta knyga kaip reikalas. Patiko tai, kad, bent jau man, neskaitytas dalykas, nors jaunimo knygų skaitau daug. Knyga apie merginą, kuri visą gyvenimą savo mintyse kalbėdavo su vaikinu. Ji pati ir apie jos "sugebėjimus" žinantys asmenys galvojo, kad tas vaikinas yra jos įsivaizduojamas draugas (kaip kad maži vaikai susikuria mintyse draugą), bet, pasirodo, kad vaikinas visai neišgalvotas, o realus žmogus. Va čia ir prasideda nuotykiai ir bandymas išsiaiškint, kas per biesas vyksta ir kodėl jie gali bendrauti mintimis.
Bijojau seilionių - jų neradau. Žinoma, kažkokia kibirkštėlė tarp pagrindinių personažų yra, bet beprotiškos saldybės ten nerasta beigi jų santykiai nesivysto tokia linkme, kurią būtų galima nuspėti.
Kas dar? Patiko humoras. Labai labai. Visi bajeriukai britiško humoro tipo, kitaip tariant, su sarkazmu, ironija ir kandumu, totaliai mano stiliaus, vietomis net balsu nusijuokt norėjosi, o tas jau labai retai mano atveju, skaitant knygas, būna.
Išvada tokia, kad ir siužetas neblogas, ir personažus lengva pamėgti ir lengvai skaitosi. Toms, kurios jaunimo rašliavų nebijo, gal net drįsčiau parekomenduot