aš tai negrįžčiau į RK jokiais būdais

nepatogu, palatose nėra net kriauklių, wc ir dušai bendri visam koridoriui, tai gerai, kad dažnai valomi, kartais būna vakarinės vizitacijos, kartais ne, o seselės, tai kaip ant kokios pataikysi.
QUOTE(*Svajone* @ 2010 12 10, 19:04)
priežiūra tikrai nesiskundžiau nei per,nei po gimdymo

ateina ir slaugytojos ir gydytojos ir viską paaiškina,sesutės parodo ne tik kaip bambutę prižiūrėti,krūtį paduoti,bet ir kaip nuprausti

aišku kilus neiškumams visada pati paklausdavau ir niekada neatsisakydavo padėti,paaiškinti
Na taip, ten pora sesučių su gydytoja kai rytais vizituoja vaikučius, tuomet ir vyksta visi apsiprausimai, veidukų valymai, bambutės..o tu stovi šalia ir žiūri. praleidau RK 6 dienas, ir visas jas per vizitaciją sesutės tvarkė.
dėl krūtų...čia kaip su kuria naujagimių sesute. viena buvo labai faina, patardavo kuo spenelius tepti, pasiūlė antspenį pabandyti, vis žiūrėjo, ar yra pieno. Bet trečią naktį kai prasidėjo didysis pieno gaminimas, man krūtis tempė taip, kad rankų negalėjau pakelti, ėjau į naujagimių skyrių pas budinčią sesutę pagalbos prašyti (buvo kokia 2 valanda nakties ir budėjo kita)..tai ji man paaiškino, kad krūtys yra ne jos reikalas ir užtai atsakinga akušerė. na ką, vidury nakties ėjau akušerės ieškoti

kas buvo RK gal žino, kaip ten naktimis tuščia. ėjau per aukštus, radau budintį gydytoją, tas nuvedė dar į kitą aukštą, tada vėl atgal, pakol atradom akušerę

po gimdymo laipioti laiptais yra "kaaaifas"

žodžiu, po šito naktinio pavaikščiojimo pamąsčiau, kad jeigu kas atsitiktų ir pagalbos reiktų skubiai, vargu ar laiku jos sulauktum...naujagimių sesutė budinti per naktį užsirakina, padėti atsisako, gydytojų reik ieškot po visą ligoninę, nu žodžiu...
buvo dar viena sesutė, kurios nepamiršiu.

labai dejuodavo, kad jos didelis darbo krūvis, o ją pagrinde buvo galima matyti sėdinčią prie kompo ir žaidžiančią kompiuterinius žaidimus.

mano dukrytė būtent per jos pamainą buvo paguldyta po lempom dėl geltos. su šia sesele teko pakonfliktuot, mat paliko mano dukrą vieną užrakintą tam naujagimių skyriuje gulėt po lempom ir išdingo beveik valandai kažkur. pusvalandį laukiau aš jos už durų, kad galėčiau dukrytę pamaitinti, o vėliau jau vyras išėjo jos ieškot, labai jau nepatenkinta grįžo, kaip mes drįsom ją skubinti

ir vėliau tą dieną ji visiškai nesiskubindavo man nešti dukros maitinti, pati eidavau sakyti, kad va, jau reikia, o šitoji prie kompo sėdėdama "dar ne, dar truputį tegu paguli"
prisimenu kaip džiaugiausi išvažiuodama iš tų gimdymo namų
Aš neapkenčiu vos pastebimų šypsnių, aš mėgstu juoką. (Viljamas Bleikas)