Karin Alvtegen "Dingusi"
Jau išmokau jos pavardę mintinai, galiu parašyt be klaidų
Savaitgalio detektyvą, kaip ir priklauso, perskaičiau per savaitgalį. Skaitėsi sunkiau nei
"Kaltė" fizine prasme, nes knyga kišeninio formato, storesnė ir šriftas smulkesnis. Tai paskausdavo ranka laikyt atverstus lapus. Pačiam pirmam puslapy parašyta "trileris", net išsigandau, galvoju negana to, kad detektyvus pradėjau skaityti, tai dar ir trileriaus "užsikabinsiu". Perskaičius pagalvojau, kad autorės giminaitės Lindgren (šitos pavardės be klaidų dar nemoku parašyt) knygoje
"Pėpė Ilgakojinė" yra daugiau trilerio nei
"Dingusi" 
Knygoje rašytoja daugiau dėmesio skiria ne pačioms žudynėms, nesitaško kraujais, nesistengia šokiruoti (bent jau manęs), o labiau aprašo psichologinius dalykus, kaip jautėsi apkaltintoji, kaip tėvus sugadina pinigai, kaip vertinama draugystė ir t.t. Skaitydama vis bandžiau atspėti, kas kur kaip, kokie galai ir pan. Ir sakiau, jeigu jau atspėsiu pabaigą arba, kad
tas berniukias jos vaikas, tai daugiau nieko nebeskaitysiu, nes per daug nuspėjama man bus.
Bet žudiko neatspėjau, dėl berniuko
linkstu manyti, kad buvau teisi, nors gale ir neatplėšė ji to voko.
Apibendrinus, tai galėčiau pasakyti taip, man labiau patiko knyga
"Kaltė", šiai daviau 4/5. Tačiau neatmušė noro perskaityti ir kitų jos knygų. Dėl rekomendacijų, kam ji patinka, tai taip ar taip skaitys šią knygą, o kas dar yra Alvtegen virgin, tai siūlyčiau nepradėti nuo šios knygos, o imti kitą
Šiam kartui tiek. Einu galvoti, ką toliau skaityti. Cic man, džeinės neminit
15.30 tik išeisim iš mokyklos, o žiemą tokiu laiku jau tamsu 
Žodžiu, ir dar langai kiekvieną dieną 
Kuo tolyn, tuo "Džeinė..." įdomesnė 
O vat "Mano vaikai..." nieko ypatingo kolkas 
Po Kauno naktų nei prakvėpuoju, nei prašneku 
Kol pirmos neperskaitysiu, antros tikrai nepirksiu. Kad nebūtų sviestas sviestuotas 
