Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Išklausėm ir galiu pasakyti nuostabos nesukėlė, panašiai ir pas mane. paskola didelė, darbe stresas, atlyginimą mažina, darbovietės kolegos ežiai, gyvenu svetimam mieste, neturiu palaikymo komandos, koleges išleidau į dekretą, po to jos grįžo iš dekreto, dabar vėl eina į dekretą o aš vis jas vaduoju ir vaduoju... ir rodos taip bus amžinai
brolis planuoja trečią, nors pinigų išlaikyti dabartinius du - neturi ... man vis aiškina kokia laimė yra vaikai, ir kaip faina nes jų kaimynė jau laukiasi penkto, kokia laimė ... bandau įžvegti loginį teigiamą mąstymą: krizė, pinigų nėra daug, darbų apmažėjo, gyvena dviejų kambarių bute bet va laimė nes turės penktą... tai vis galvojų ar man čia varžteliai atsisuko ar kaip .. ... pamąstau , pasiginčinu ir tęsiu kolėgių vadavimą kartais pikta , bet kartais pagalvoju matyt dar ne laikas

pasislepusi, asmeniškai man kiauri kibirėliai patys mieliausi. Kai važiuodavom į bulviakasį, aš stengdavausi pasičiupti būtent tokį. Prisikraunu bulbikių iki viršaus, kol nutempiu iki taško, žemės per tas skylutes labai gražiai nubyra. Nesvarbu, kad biški ir į guminius pribyra, užtat tos skylutės, meluoju, ne skylutės, cielos skylės, atlieka labiai svarbią funkciją. Be to, iš to kibiriuko galima nulieti naują, galbūt kokį šarvuotą, su dvigubu dugnu. Nesutinku, kad kiauri kibirai nepanaudojami.

O jeigu rimtai, net ir patiems stipriausiems būna silpnumo akimirkų. Kažkaip atsitiesiam, apkabinam mylimąjį ir žygiuojam pirmyn - stipresni, kietesni.
Beviltiškumas matyt slypi tame, kad mažai ką galime padaryti. Jei kitose gyvenimo situacijose kuo daugiau dirbi, kuo daugiau investuoji, tuo geresnių rezultatų pasieki, čia tokia taisyklė negalioja. Gali daryti viską, investuoti bet kiek, bet rezultatas nebūtinai bus palankus. Tikrai gali apimti beviltiškumas.

Bėgimo nuo jausmų taktikai ir aš nelabai pritariu... Manau tai laikina. Tas pats neišgyventas jausmas po kurio laiko vistiek sugrįžta, su dviguba jėga. Kad ir kaip sunku būtu, reikėtų stengtis išbūti su savo jausmais. Liūdesys tai liūdesys, savigrauža, tai savigrauža, na ir graužiam save kiek tik graužiasi. Kai viską išgraušim, išverksim, ateis palengvėjimas. Jis tikrai ateina.

Ir ačiū už nuoširdumą, atvirumą. Buvo kažkaip labai jauku, gera Jus skaityti, nors ir apie liūdnus dalykus kalbėjote... Apkabinu. Labos nakties.

O aš skaitau šį skyrelį po ilgėlesnio laiko ir matau, kad jis pasikeitęs, toks... atviresnis .
Man kartais tik gana jį paskaityti, kad suprasti, jog esu ne viena, kuri taip jaučiasi, kad galėčiau prisileisti savo jausmus ir jų neneigti, nepykti ant savęs ir ant viso pasaulio ir tuo pačiu tyloje pabūti su savimi.

Šiuo metu ieškau permainų, ieškau atsakymų, taip pat kaip ir Lotari galvoju apie darbo keitimą, o galų galiausiai nurašau viską pms ir einu ilsėtis

O as nuosirdziau dziaugiuosi ir skaitydama neretai nubraukiu laimes asara uz kitas kam PAGALIAU pavyko,bet tuo metu visada pagalvoju galbut ir mano laime ne uz kalnu..
I besilaukiancias ziuriu be jokios apykantos,tik kartais piktina patys faktai kad kai kurie zmones dauginasi kai triusiai net nepagalvodami kaip reikes islaikyti ir duoti vaikams geriausia,o galiausiai seda ant valstybes islaikimo,o mes visi sunkiai dirbantys mokam jiems pasalpas uz 4ir+ vaikus...Nezinau gal mano pasipiktinimas del to kam man sunku as negaliu ju tureti butent dabar o dar plius saves gailejimasis,negaliu to atsikratyti ir ismokti gyventi kitaip..kiekviena kartas naujas IVF sukelia begalini dziaugsma naujas viltis,o paskui tik vel nubloskia kankintis toliau..Pagalvoji,gal dar nesubrendom? Reiskia nelemta? Bet vel save draskai per puse ir galvoji,kodel kodel....

gal galima sužinoti kuo praturtinau ? smalsu, labai
----
Vakar parašiusi žinutę išėjau namo. Na tiesiai per aplinkui.
Tai eidama vis galvojau, vis svarsčiau bandyt-nebandyt, o jei taip, tada anaip... na išties, viskas turi paaiškėt pavasarį, ne tiek ir daug iki jo. Tai galima ir pakentėti. Ypač kai palygini laikotarpį (n metų), kurį pragyvenai su viltim.
Tai va ėjau, knisausi savo mintyse, buvo netgi momentų, kai norėjos ir ašarą nubraukt... bet staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Nepatikėsit, kas padėjo mintis nukreipti kitur. Ogi apledėjęs šaligatvis ! Tad nemenką kelio atkarpą ėjau galvodama kaip nenuslyst į gatvę (pasirodo, noriu gyventi), kaip į kokį stulpą neatsitrenkti( nes ką kiti pagalvos) ir išvis kaip čia išlaikyti eleganciją... tiksliau, elegancijos trupinius. Labai jau pabūsi čia elegantiška, kai reikia galvoti kur koją dėti.
Užtat turėjau galimybę užsiburbėti, taip nuoširdžiai. O kai pasiekiau tiltą, pažvelgiau į tolį. Ir atslūgo. Kartais tiek nedaug tereikia.

Tokia profesija, Jūs teisi dėl daug ko.

Žinot, šią žinutę rašau jau pusantros valandos. Parašau, paskaitau, nusprendžiu, kad per atvirai ir ištrinu. Tada vėl rašau ir vėl tas pats.

Galiu parašyti tik tiek, kad pamačiusi nėščią moterį aš nejaučiu jai pykčio, aš išvis nejaučiu nieko. O jei ir jaučiu tai tik gailestį sau. Ir tikrai nesuku sau galvos ar ji natūraliai pastojo, ar gydytojų pagalba. Nes man tai jokio skirtumo. Rezultas yra, ji laukiasi, o aš vis dar ne.
Man labai pikta, kad esu priklausoma nuo finansų. Kaip ir daugelis. O baisiausia štai kas, kad kai galų gale sukaupsi tuos pinigus, gali paaiškėti, kad reikia daugiau nei x suma (man taip ir buvo, iš pradžių buvo galima daryti IUI, bet.... o paskui kai jau galėjome sau leisti IUI, paaiškėjo, kad reikia IVF) arba tiesiog per vėlu.

Lotari, tikrai nesiekiau nustebinti. Greičiau norėjosi išsiburbėti, ką ir padariau.

Tavo nuoširdžios mintys, apmąstymai atvėrė akis, pamačiau save kokioje vilčių kupinoje stadijoje ir naivume esu. O aš vakar susimąsčiau, kas geriau, bet ne, ... čia nelyginama...neturėti, ar vice versus pastoti, išnešioti, išsvajoti, pagimdyti ir palaidoti...Atsiprašau, kad taip parašiau, tiesiog tokia mintis vis apsistoja mano galvoje. Turbūt visos pasakysit, kad antras variantas "geresnis", nes žinai, kad bent jau gali pastoti...

Labai pritariu sitam teiginiu.Niekur nuo jausmu nepabegsi.Pati ant savo kailio tai patyriau.Po kiekvienos nesekmes stengdavausi nejausti,neisgyventi,o susimti ir varyti toliau.Pavyko.Tik veliau mane tie jausmai pasivijo ir taip dejo,kad mazai nepasirode.Uztat dabar ir viska ziuri kitaip,stengiuos niekur nebegti,kiek imanoma "isjausti" kas jauciasi,ir su tais jausmais tvarkyti kitokiu budu.

Siaip tikrai didelis dekui tokia profesijai,kad negaili savo laiko ir padeda mums rasti lengvesni kelia sekmes link Nezinau kaip kitoms,man daug lengviau,kad ji cia

manau, nemažai moterų to savęs klausia.
atsakymas įvairus. mano atsakymas kinta nuo nuotaikos.
ir tikrai ne visos pasakys, kad antras variantas yra geresnis.
vis tiek visoms skauda.
o dėl nuoširdumo.... patikėk labai stabdau save, kad neįsijausčiau per daug ir neišliečiau to, ko nereikia.



aš irgi.
todėl ir ieškau paguodos pas tas, kurios žino visa tai.

Pritariu tau visu 100% gerai kad dar yra tokiu nuosirdziu zmoniu,kuriems tikrai negaila laiko ir blaivaus proto pamastymu nuvesti mus tuo keliu kuriuo reikia ir palengvinti kelia mums siekiant vieno tikslo ACIU.

Tavo mintis - iš labai labai juodo jumoro srities

O taip buna ir tokia realybe. Niekur nedingsi, jei jau skirta netureti ir nebus, jei lemta plaidoti, tai...
Antraip, vienok, as visas buvau pries IVF procedura, nes laikau tai tokiu nusizengimu gyvybei, kuri, beveik galva guldau, dideles laimes, kokios iki pastojimo buvo viltasi ir svajota, neatnes. Nezinau, kedel taip galvojau/galvoju... Gi vis del to matau, kad tie IVF vaikai kazkokie kitokie, kad vis skundziamasi ju vienokiom ar kitokiom ligom. Nors, is kitos puses naturaliai pradeti vaikai irgi gali buti apsiligoje Bet tik ta tikimybe va, yra mazesne.
Pati praejau ilga laukimo etapa. ir jau buvau ties susitaikymo riba, nuralimau savo smegeneles, kad matyt mano realizacija ne motinystje, nors ir antri mokslai tapo ne tokie mieli ir .. atrodo pasirinkta antra profesija neteiks tiek dziaugsmo kiek tikejaus. Ir kai isbandziau meditacijas (tikrai tikrai kazkas nepaprasto, nors nieko tame sudetingo ir paslaptingo nera), as pasijutau kitu zmogumi! As pasidariau laimingesne, na nemoku paakyti, kazkas manyje nusvito! Ir stai, pasirodo, ko reikejo! O as vis giliai giliai sirdyje ir jauciau, kad tai nutiks, tereik islaukti savo laiko, turiu buti kantri!
Galiu sau sitaip leisti galvoti, kai abu su vyru sveiki ir tos musu nepastojimo priezastys daugiau mistinis dalykas, nei reikalaujantis didelio gydytoju isikisimo. Bet kai pajauciau, kad JAU laikas ir RADAU ta gydytoja, kuri visu 100 proc atsidejo siam reikalui, tereikejo minimaliu pastangu (netgi tiesa sakant neivykdziau visu gydytojos paliepimu, vaistus nusukau, kaip ir ND ), bet matyt to uzteko, nes ATEJO LAIKAS! Dabar tegaliu prisiminti su sypsena, kiek triuso ideta, kai atrodo kitaip jau ir negalejo buti, kaip pastojimas, o dabar tiap-liap ir leliukas pilvelyje!
Atsiprasau, kad ne i tema, man kartais noris parasyti, ka isgyvenau ir kas man padejo. Tuo irodydama dar viena milijonini karta, kad ne musu, teveliu valioje, o pats vaikelis pasirenka tevus ir laika, kada jam ateiti!
Visoms dideles semes, atsipalaidavimo ir to kantraus kantraus ramaus laukimo!

tu totaliai slyksciai nusisnekejai.
atsiprasyk tuctuojau visu, kurios turi vaikus po ivf.

is kur tu istraukei tokias nesamones, kad tai yra kitokie vaikai.
tu statistikas vedei, tu medike ar kas esi.

NERA tokiu ziniu, kad tie vaikai yra kitokie. jau vien remiantis pasauliniais skaiciais ir tyrimais.

tfu, neturiu zodziu daugiau.

ps nueik i ivf skyreli tai papasakok