Psichologinės problemos ir nevaisingumas

#505
QUOTE(Nakviša @ 2011 01 25, 09:37)
bažnyčioje kitokia aura, kita aplinka, ji persismelkusi mintimis, džiaugsmu, sielvartu, įvairiomis emocijomis.
O tu padėkok, padėkok už viską ką tau davė gyvenimas.

ačiū , kad priminei... iš tiesų kol dar gyvenau VLN nėšdavau gėlių ir prašiau, kad man padėtų baigti mokslus, padėtų apsiginti diplomą, nors tuo metu nerealiai sirgau ir vilčių išgyventi nedavė... bet stebuklas, aš vis dar čia.... ačiū , būtinai nunešiu gėlių ir vėl pasimelsiu wub.gif
Atsakyti
#506
QUOTE(Nakviša @ 2011 01 25, 01:59)
O aš - meldžiausi. Važiuodavau į Katedrą ir meldžiausi.

Labai gerai rasti savo isivalymo vieta,,,as visada einu pasivaikscioti prie vandenyno, jei reikia ir asara nubraukiu, bet atrodo vandens osimas ir zuvedros isnesa visas nuoskaudas toli toli ir namo gristu su sviezia energija,,,

QUOTE(Prince @ 2011 01 25, 03:23)
Jei del jogos ejau ,bandziau ,patiko,bet negalejau sau leisti uz juos moketi.Tad teko  nutraukti tuos lankymus.

Tu parsisiusk dvd arba per torentus susirask 4u.gif as tik ketinu i kelias klases nueiti paziureti ar teisingai darau, nes man namie labai gerai ax.gif
Atsakyti
#507
QUOTE(Nakviša @ 2011 01 25, 09:37)
..O tu padėkok, padėkok už viską ką tau davė gyvenimas.

..Juk tam, kad pasikalbėti su Dievu tarpininkas nebūtinas, mintys ir maldos nepersiduos greičiau ir kokybiškiau smile.gif

drinks_cheers.gif
drinks_cheers.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *Gaja*: 25 sausio 2011 - 19:07
#508
Labas rytas,
radau įdomių straipsnių apie IVF vaikų ir tėvų santykius, gal vėliau turėdama daugiau laiko papasakosiu.
Prince, dar noriu grįžti prie Jūsų klausimo, anksčiau neatsakiau į jį.

QUOTE(Prince @ 2011 01 23, 22:42)
...Kaip ji isplesti,pasirodo nesusigyvenau ir nesusigyvensiu niekada su juo.....

Turėti vaikelį Jums yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, tiesa? Ar įmanoma iš širdies išplėšti tai, kas yra labai svarbu? Ar įmanoma apie tai negalvoti? Manau tai nelygi kova su savimi, kova su vėjo malūnais.
Stresą galima įveikti dviem būdais - pašalinti streso šaltinį, bet kartais tai padaryti gali būti sunku, kaip ir nevaisingumo atveju; antras būdas - keisti savo požiūrį į stresinę situaciją.
Tas dėsnis galioja visoms gyvenimo situacijoms.
Kaip pakeisti požiūrį? Tikslas būtų susitaikymas. Susitaikyti tai ne tas pats, kas nuleisti rankas, jokiu būdu. Tiesiog tai, kaip gi čia tiksliau įvardinus, mokėjimas gyventi su tuo, ką turime. Kito gyvenimo nebus, turim jį tik vieną, kiekviena akimirka, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekvienas išgyvenimas yra brangus.

Atsakyti
#509
QUOTE(tokia profesija @ 2011 01 26, 09:47)
Labas rytas,
radau įdomių straipsnių apie IVF vaikų ir tėvų santykius, gal vėliau turėdama daugiau laiko papasakosiu.



vel vaikai ir tevai kitokie nei visi kiti ....... ?
mane vien pavadinimas sunervino, labai lauksiu pasakojimo. tikrai abai idomu apie ka ten.

nes as vis tiek tokios nuomones -kad viskas yra lygiai taip pat kaip ir pas visus.
kai pastoji - juk negalvoji visa gyvenima apie nevaisinguma, jis greit pasimirsta, atena nauji rupesciai, najas gyvenimas, nevaisingumo problema buna ispresta.

ji sugrizta nebent vel tada, kai seima sugalvoja, kad nori antro vaikelio. vel proceduros, vel laukimas.
Atsakyti
#510
gal ir kvailai nuskambės, bet nudžiugau atradusi tokią diskusiją.
visų pirma, dėkui dizzy už informaciją,
o antra.... manau, kad pirma Linutas netiksliai išsireiškė. tai ir gavosi įvairios interpretacijos.
ir trečia (o gal turėjo būt pirmas punktas?) atsiprašau tų, kurias įžeidė mano postas. tikrai.

o šiaip.... teko pabuvoti su draugais ir jų draugais. tai pirmą dieną išgirdus jų pokalbius apie savo vaikus, apsiverkiau.
turbūt pirmą kartą gyvenimą va taip ėmiau ir apsiašarojau prie visų. nežinau ar jie matė, bet vyras pastebėjo. iš pradžių bandė juokauti, bet staigiai žvilgsniu nužudžiau jo norą pokštaut. o vėliau, manau, "dašilo" ko čia žliumbiu. šita tema su vyru kalbų nebuvo.

toks įdomus jausmas buvo apėmęs. paprašytų kas apibūdinti, tikrai nemokėčiau.
gal pavydas?
nes iš pradžių lyg ir įdomu buvo klausyti, kaip giriasi, ką jų atžalos sugeba, kokios gudrios ir t.t. bet po kokių trijų minučių.... ausyse ir teskambėjo :
" o va mūsų Rasytė...."
"o va mūsų Linutė..."
" ajajai, kokia gudri, bet žinot mūsų Rasytė..."
kažkaip idiotiškai pasijaučiau. sėdim prie vieno stalo, o bendros kalbos nėra ir tuo klausimu negali būti.
ir žinot, pirmą kartą susirūpinau, kodėl pirmą kartą matomi žmonės neklausė mūsų, ar mes turim vaikų? gal jau ant kaktos parašyta ir visiems aišku ?

o šiaip... šiek tiek geriau. vėl pradėjau apsimetinėti. iki sekančios duobės.



Atsakyti
#511
QUOTE(pasislepusi @ 2011 01 26, 15:30)
<...>
ir žinot, pirmą kartą susirūpinau, kodėl pirmą kartą matomi žmonės neklausė mūsų, ar mes turim vaikų? gal jau ant kaktos parašyta ir visiems aišku ?
o šiaip... šiek tiek geriau. vėl pradėjau apsimetinėti. iki sekančios duobės.

Ne nu bet moteros... klausia kodėl vaikų neturit - blogai, lenda į dūšią, neklausia - blogai, ant kaktos parašyta.
Žmonės prie stalo susirenka šeimomis, natūralu, kad kalba pasisuka apie vaikus - blogai, verkt reikia arba bendros kalbos nėra.
Nekalba apie vaikus - ignoruoja, kreivai žiūri.

Galbūt laikas, tokiu atveju, prieš pasikvečiant ilgalaikę bevaikę šeimą į svečius, sudaryti testo klausimus? Tokius kaip - tolerancija vaikams? Nevaisingumo priežastys? Gydymo metodika? Ar galima kalbėti apie vaikus? Jūsų jautrumo lygis? ir t.t. Na kokius 20 vnt? Ir po to atrūšiuoti apsivaikavusiems, ką kviesti į svečius, o ką iš svečių rato išbraukt?
Atsakyti
#512
QUOTE(pasislepusi @ 2011 01 26, 16:30)
gal ir kvailai nuskambės, bet nudžiugau atradusi tokią diskusiją.
visų pirma, dėkui dizzy už informaciją,
o antra.... manau, kad pirma Linutas netiksliai išsireiškė. tai ir gavosi įvairios interpretacijos.
ir trečia (o gal turėjo būt pirmas punktas?) atsiprašau tų, kurias įžeidė mano postas. tikrai.

o šiaip.... teko pabuvoti su draugais ir jų draugais. tai pirmą dieną išgirdus jų pokalbius apie savo vaikus, apsiverkiau.
turbūt pirmą kartą gyvenimą va taip ėmiau ir apsiašarojau prie visų. nežinau ar jie matė, bet vyras pastebėjo. iš pradžių bandė juokauti, bet staigiai žvilgsniu nužudžiau jo norą pokštaut. o vėliau, manau, "dašilo" ko čia žliumbiu. šita tema su vyru kalbų nebuvo.

toks įdomus jausmas buvo apėmęs. paprašytų kas apibūdinti, tikrai nemokėčiau.
gal pavydas?
nes iš pradžių lyg ir įdomu buvo klausyti, kaip giriasi, ką jų atžalos sugeba, kokios gudrios ir t.t. bet po kokių trijų minučių.... ausyse ir teskambėjo :
" o va mūsų Rasytė...."
"o va mūsų Linutė..."
" ajajai, kokia gudri, bet žinot mūsų Rasytė..."
kažkaip idiotiškai pasijaučiau.  sėdim prie vieno stalo, o bendros kalbos nėra ir tuo klausimu negali būti.
ir žinot, pirmą kartą susirūpinau, kodėl pirmą kartą matomi žmonės neklausė mūsų, ar mes turim vaikų? gal jau ant kaktos parašyta ir visiems aišku ?

o šiaip... šiek tiek geriau. vėl pradėjau apsimetinėti. iki sekančios duobės.


pasislepusi... tavo draugai pasitaike ziauriai tolerantiski, todel neklausinejo. as niekada neklausineju kitu zmoniu - kodel jie neturi vaiku - gal dirba, gal karjera daro, gal negali, tai ju reikalas, bet ... jei yra seimu, kurie turi vaikus ir pasakojasi - as butinai irgi pasidziaugiu savo vaiko pasiekimais. ne is piktos dusios, bet is dziaugsmo.
ir as nezinau kas tam zmogui salia sedinciam yra, kuris tyli. (gal jam nuobodu - todel tyli. as pvz tyliu, jei man nuobodi tema ir mandagiai palaukiu, kol prieisim prie kitos temos. )
kodel as negaliu pasisnekti man rupima tema su greta kita sedincia mamyte. jei nepatinka tema - tu ja pati gali nusukti i kita puse, uzvesti idomesne diskusija... ir nieks nepyks, jei ta kita tema bus idomesne, bus galima diskutuoti. tikrai zinok nera cia jokio detektyvo... visi zinok giriasi ir dziaugiasi savo vaikuciais...
labai daznai, pirmoji tema kuri buna - apie vaikus... ai pasipasakoja visi - tada einama prie kitu temu...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo miskinuke ten: 26 sausio 2011 - 17:38
#513
QUOTE(Nakviša @ 2011 01 25, 09:37)
O nuėjus į bažnyčią būtina kalbėtis su kunigu?  Nebūtina juk lysti į zakristiją.
Pasaka tai ar ne pasaka, bet bažnyčioje kitokia aura, kita aplinka, ji persismelkusi mintimis, džiaugsmu, sielvartu, įvairiomis emocijomis.
O tu padėkok, padėkok už viską ką tau davė gyvenimas. Gyvename tik vieną kartą, paskutinį ir pirmą, esame maaažas energijos žybtėlėjimas žemėje.
Kunigas =/= Dievas. Mes esame Dievo kūriniai, mes sukurti pagal Dievo paveikslą, mes esame Kūrėjo dalis, patys esame kūrėjais. Mes patys pamiršome dieviškumą savyje ir atidavėme jį save laikančiais išskirtiniais asmenimis. Juk tam, kad pasikalbėti su Dievu tarpininkas nebūtinas, mintys ir maldos nepersiduos greičiau ir kokybiškiau smile.gif

Skamba truputi kaip iš sektos ane? biggrin.gif Bet tai grynai mano mintys ir mano subjektyvi nuomonė.

na tu kaip visada teisi,moki pasakyti tai ka reikia.

QUOTE(tokia profesija @ 2011 01 26, 08:47)
Labas rytas,
radau įdomių straipsnių apie IVF vaikų ir tėvų santykius, gal vėliau turėdama daugiau laiko papasakosiu.
Prince, dar noriu grįžti prie Jūsų klausimo, anksčiau neatsakiau į jį.
Turėti vaikelį Jums yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, tiesa? Ar įmanoma iš širdies išplėšti tai, kas yra labai svarbu? Ar įmanoma apie tai negalvoti? Manau tai nelygi kova su savimi, kova su vėjo malūnais.
Stresą galima įveikti dviem būdais - pašalinti streso šaltinį, bet kartais tai padaryti gali būti sunku, kaip ir nevaisingumo atveju; antras būdas - keisti savo požiūrį į stresinę situaciją.
Tas dėsnis galioja visoms gyvenimo situacijoms.
Kaip pakeisti požiūrį? Tikslas būtų susitaikymas. Susitaikyti tai ne tas pats, kas nuleisti rankas, jokiu būdu. Tiesiog tai, kaip gi čia tiksliau įvardinus, mokėjimas gyventi su tuo, ką turime. Kito gyvenimo nebus, turim jį tik vieną, kiekviena akimirka, kiekvienas  sutiktas žmogus, kiekvienas išgyvenimas yra brangus.

Na man taip labai svarbu,na svarbu darba gera gauti,bet tai svarbiausia.Na Manau as per tiek metu jauciu maziau reaguoju,bet skauda taip pat.tau norejau pasakyti.O del isgyvenimu ir sutiktu zmoniu savo gyvenime labai dekoju ten kuris aukstai,o mano kelyje yra labai daug zmoniu kuriuos labai myliu.
Atsakyti
#514
na, geriau pagalvojus, jie (draugų draugai) išvis nieko neklausė apie mus, tik kalbėjo, tiksliau gyrėsi, apie save. biggrin.gif

Nakviša, aš nepykstu, kad mūsų nepaklausė ar mes su ar be vaikų.
na pvz, įsivaizduok Tu su savo vyriškiu ir jūsų draugais, tarkim Saulė ir Mėnulis, vykstat į kelionę, kur prie jūsų prisijungia Saulės ir Mėnulio draugai Rytė ir Vakaris, kuriuos pirmą kartą matai, kaip ir jie jus.
tai va, nuėjus kažkur tai į kavinę, Rytė ir Vakaris pliurpia apie savo mergaitę, kaip ir Saulė su Mėnuliu apie savo. ir nei Rytė, nei Vakaris nepasiteirauja, o kaip Jūs? aišku, galima pagalvoti, kad gal jiems Saulė su Mėnuliu pašnibždėjo apie vaikų nebuvimą ir kad tai skaudi tema. nors esu tikra, kad S ir M tikrai nepasakojo, ne jų būdui.
bet šiaip kai atrodo gan normalus klausimas, visgi ir metų mums ne -iolika, o čia net nepasidomi nepaklausia, kuo užsiimi gyvenime, tai keistokai atrodo...

tuo pačiu pavyzdžiu atsakau ir miskinuke ten, kad tai buvo ne mūsų draugai.

ir išvis, nesąmonės čia.
aš jau tokia, matau bėdą ten, kur kiti nemato.

einu geriau rūbų brūžinti. cool.gif
Atsakyti
#515
QUOTE(pasislepusi @ 2011 01 26, 20:35)
ir išvis, nesąmonės čia.
aš jau tokia, matau bėdą ten, kur kiti nemato.

Auu, pasislepusi, nesislėpkit... Pakomentuokit prašau, kas vyksta, mm?
Atsakyti
#516
QUOTE(tokia profesija @ 2011 01 26, 20:50)
Auu, pasislepusi, nesislėpkit... Pakomentuokit prašau, kas vyksta, mm?


provokuojate, tokia profesija biggrin.gif

tiesa ta, kad šiek tiek (žinoma, tik praėjus kuriam tai laikui) sutrikau dėl savo emocijų proveržių. na, būdavo ir anksčiau pagriaužia kirminukas klausantis apie kitų pabiručius, bet kad apsižliumbti viešai, tai pirmą kartą.... ir gėda (prieš vyrą, manau, kad kiti jei ir matė, tai apsimetė, kad nepastebi), ir kažkaip keista.
nes dažniausiai ašaras šluostausi viena arba prie vyro, bet dažniau viena.

ir dar. kiek pastebiu (iš savo praktikos, ne pirmus metus mirkstu šitam forume) dažnai būna nesusikalbėjimai, tiesiog kartais kažką nutyli, kažką bandai per aplinkui parašyti, o ima kažkas supranta kitaip,nei kaip norėjosi, kad suprastų... tada vėl kyla sumaištis viduje. bandai aiškintis, kad viskas ne taip, bet...

šiuo metu nieko nevyksta, kaip ir dauguma einam į darbą, grįžę namo kažką veikiam arba tingim... na, bent kol kas liūdesys ir savigrauža pasitraukė.

žinoma, TAS noras niekur nedingo. ir nedings, tol kol neturėsiu mažą kvyklį pašonėje. o paskui, tikėtina, norėsis antro žviegliuko, tai ir vėl žliumbsiu, kokia niekam tikusi.

dėkui, tokia profesija. ir už tą kiauro kibiriuko skylučių gėrį, dėkui.
gal ne iš karto suveikia Jūsų žodžiai, bet suveikia.
kaip ir kitų čia pasisakiusių moterų mintys duoda peno pamąstymams.

Atsakyti