Psichologinės problemos ir nevaisingumas

niu taigi.
is vienos puses - kas kitas, jei ne mes patys turetume sia situacija pradeti keisti? jei ir toliau mes darysim is to paslapti, aplinkiniai taip pat sekmingai ir toliau ziures i pagalbini apvaisinima kaip i kazka "itartino", ka reiketu slepti/gedytis/smerkti/t.t.
is kitos puses - nelieskit mano vaiku! ar yra nors viena, kuri nenoretu savo vaiko apsaugoti nuo galimos neigiamos reakcijos/patyciu/pasaipu del jo "pradejimo budo"
as turbut esu linkusi manyti, kad tai yra asmeninis seimos dalykas. niekieno reikalas, kaip mes savo vaika "pasigaminom". tam tikra prasme - tai taip nera ir vaiko reikalas
matyt, diskusijos moraline/etine IVF ar kitu pagalbiniu budu tema yra stipriai persismelkusi i musu smegenines - kad jau svarstome tokius klausimus, ar sakyti apie tai vaikui, ar ne

ir keista, kad Tokia profesija klause apie IVF/IUI pradetus ir ivaikintus vaikus - man rodos, tai du visiskai skirtingi dalykai. Juk kalbedami apie ivaikinima, kalbame apie kiekvieno zmogaus teise zinoti/pazinti savo biologinius tevus. Kalbant apie IVF, biologiniu tevu klausimas kaip ir neiskyla (didziaja dalimi atveju) - tai lyg ir moralines dilemos nebelieka

Straipsnių daug, ne vienas. Rezultatai labai įvairūs - vieni neranda skirtumo, tarp IVF ir kitų vaikų, kiti randa teigiamą skirtumą, kiti neigiamą.
Diskusiją šia paskutine tema ir užvedžiau tam, kad padarytume lietuvišką įvadą į straipsnių aptarimą.


Aš pilnai suprantu, kad čia ne vieta, ir ne laikas. Na nors kiek gal pasiimsit iš to, apie ką mergaitės diskutuoja.
Papildyta:

Taip, tai du skirtingi dalykai žinoma. Aš šių dviejų vaikelio atėjimo į šeimą būdų ir netapatinu. Klausiu aplamai apie tai, kiek ir kokią tiesą sakyti vaikams.

Ką kitos mergaitės galvojate? Labai laukiu įvairių nuomonių..

žinai, zirza, sutinku, kad turim netylėti, sakyti kad yra taip, o ne kitaip.
bet man niekaip iš galvos neišeina matytas vaizdas. kai giminaitė įtariai apžiūrinėjo savo sūnaus vaiką. ooo, kojytės kreivos, tai čia jau iš marčios pusės, pas mus giminėje to nebuvo.
na nežinau, gal mano aplinkoje dauguma nenormalių, bet tikrai esu pastebėjusi, jei kas nors nukrypsta bent minimaliai nuo normos yra kaltinama kita pusė. "pas mus giminėj to nebuvo" - populiariausias pasakymas.

savo bėdų anaiptol neslepiu, gal kitą kartą ir per daug pasisakau.

ir dar. pvz, mano uošviai yra virš 75 metų. aišku, jie išsižioję laukia anūkų. gi skambina pranešt džiugią naujieną, kad gandrai nutūpė ant stogo, vadinas bus krikštynos, ir jie tiki, kad tai bus mūsų vaiko.
ir žinot, nesenai kai svečiavomės pas juos, anyta labai atsargiai pradėjo kalbą apie gydytojus. jie žino, kad man darytos dvi operacijos,bet taip ir neišdrįsau prisipažint, kad esu nevaisinga. neabejoju, kad dukros jai pasakė, bet ji niekad man į akis nėra ką nors blogo ta tema pasakius. už tai aš labai gerbiu ir myliu vyro tėvus.
tai va, ji pradėjo per aplinkui pasakoti, kaip apsipirkinėdama susitiko pažįstamą, kuri pasidžiaugė, kad sulaukė pagaliau anūkės. dukra lankėsi pas gydytoją X, kuri ją operavo ir po to ji pastojo. ir įdomiausia, kad visa tai pasakojo ne man, o mano vyrui.
tai manau, jiems svarbu anūkas/ė ir nesvarbu turbūt kokiu būdu, bet visgi... būčiau bjauri savanaudė ir leisčiau galvoti jiems, kad tai stebuklas ar atskridę gandrai atnešė.... na negi reikia jiems, senukams, knist protą apie ivf?
savo tėvams ko gero irgi nesakyčiau. nors.... nežinia kaip būtų.

tokia profesija, manyje glūdi tiek daug visko... neabejoju, kad nemaža dalis yra panašiai išgyvenę, bet čia "nesigiria".
žinot, kažkada rašiau dienoraštį, praėjus kuriam laikui pavarčiau ir pamačiau, kad vien juoda. mat jei man gerai, tai ir nerašau, o jei blogai - pasiguodžiu raštu. nusprendžiau visų tų sąsiuvinių atsikratyti. sudraskiau ir išmečiau.

tikrai norėčiau parašyti /pasisakyti, bet bijau ir nenoriu, kad kažkas žinotų mano mintis. tas tikrąsias, giliąsias.

ir dar. dažniausiai čia parašau pernelyg negalvojanti, bet Jūsų pastabos priverčia pažvelgti kitaip į viską.

As tai galvoju, kad ivaikinimo atveju tai tikrai pasakyciau apie tai, nes vaikas yra asmenybe ir turi zinoti tiesa apie save, tik nuspresciau kada tai padaryti, ir tai priklausytu nuo vaiko noro priimti ta informacija, bet tai padaryciau kuo anksciau ir mazam vaikui priimtina forma, kol tai nepasake kiti zmones ir gan skaudziai.Paauglysteje gal paaiskinciau tai kita forma ir jau gal veliau ir paskatinciau susirasti savo biologinius tevus, jei ne juos pacius, bent ju geneologija pasiaiskinti.

Del IVF tai manau yra kita situacija.Mazam vaikui tai nera svarbu kaip jis pradetas, suniuko poza, ar ant galines automobilio sedynes, ar IUI ar IVF.Jei apie pacia procedura nezinos priesai, tai vaikas gali niekada apie tai ir nezuzinoti.Bet as paaiskinciau vaikui jo atsiradima po IVF kai jis pats susiruostu tureti savo vaiku ir ne vien del to, kad tai vaikas turi teise zinoti, bet ir del to, kad gali susirgti kokia tai liga, ar pats tureti nevaisingumo problemu ir pan. ir gal tas faktas, kad jei zinotu, kad galima jam padeti zinat medikams , jog jis atsirado IVF pagalba, gal isprestu kokia tai problema.Ka mes zinom kaip bus po 20 metu?Na as taip manau grynai is medicinines pazangos puses.Cia kaip vaiko ligos istorijoje gal toks faktas turetu buti.Juk gal ir mums butu geriau, jei mes zinotume viska apie save, ka norejo nuslepti musu tevai, noredami mus apsaugoti.

pasislepusi, tu viska gerai darai.... sunki tema, sunkus laikas, sunku isgyventi, bet.. reikia kantriai laukti ir tiketi...


amir, sutinku 100 %

As irgi laikausi tos nuomones, kad tai, kaip vaikas pradetas - tai dvieju suaugusiu zmoniu reikalas. Nei vaiku, nei kaimynu, nei dar kieno nors.
Pas mane pirmasis vaikas -"naturalus", antrasis (ar antrieji ) jei bus, tai tik dirbtinio apvaisinimo pagalba. Tai kaip as tureciau vaikams veliau pasakyti - tu tai va atsiradai elementariuoju gamtiniu budu, o tu/jus - moksliniu laboratoriniu ?
Ai ne, as tai nesuku del to galvos. Nuo artimiausiu zmoniu problemos neslepiame. Darbe virsininkui teko priverstinai pasisakyti, viena kolege atspejo, o i nedarbingumo lapa irasyta diagnoze "IVF'as", taip kad zinos ir dar daugiau.

As su neigiama reakcija siaip nesusidurus, tai man gal kai kurios baimes siandiena atrodo keistai.

Pireja, tu gal ne LT gyveni? cia siaip klausiu, nes uz LT sienu tikrai poziuris i sita reikala kitoks. pamenu, dar pacioj pacioj pradzioj, kai kokiem uzsienietiskiem kolegom pasakydavau, jog neturiu vaiku, jie klausdavo: nenori ar negali? as po to "negali", pamenu, taip tirstai nurausdavau ten i "negaliu" labai normali reakcija - daug kas su tuo susiduria, visuomenes poziuris gerokai labiau subrendes..
nors, kai pagalvoju... per kazkoki baliu pries pora metu labai gerai ikausus liejau savo sefui ant peties bevaikystes skausma. kita ryta buvo tokia ziauri geda ir nepatikesit - ta kita ryta jis prie manes priejo, padekojo uz atviruma ir pasake, jog jei kada sugalvosiu kokias proceduras darytis ar noresiu isbandyt jas ne lietuvoj, galiu drasiai "susiorganizuot" kokia komandiruote, kad tik finansiskai lengviau butu. ta prasme - visiskas geranoriskumas... atsimenu, kad blioviau po situ jo zodziu pasislepus
tiesa pasakius, su neigiama reakcija asmeniskai savo adresu ir as nesu susidurus - matyt, pasiseke

Labai sutinku,,,plius daug zmoniu, kurie nesusidure su sia beda net ir nezino ka tas IVF reiskia,,,
man labiau geda butu jei vaikas butu neplanuotai uzkibes netyciukas,,,O cia - planuotas, lauktas ir svajotas,,,Manau visos mamos, susilauke vaikuciu su specialistu pagalba turi diidziuotis savimi, nes tai labai sunkus ir visapusisku jegu reikalaujantis reikalas. Pagalvokime kiek dvasines stiprybes, ismanumo, kantrybes reikalauja kelione iki IVF: pereiti visas proceduras, istverti bevaikyste, kai visi bendraamziai jau ir ne po viena supuoja, dirbti sunkiai, kad susimoketi uz proceduras ir vel bijoti, o kas bus jog taip iklimpsiu i skolas, kad negalesiu vaikeliui maisto nupirkti,,,,O dar perlipimas per save, kai uzplusta mintys, kad as - nepilnaverte moteris, nes negaliu atlikti pagrindines funkcijos gyvenime - pastoti...
mama mano tik man iklimpus i bedas pasipasakojo, kad ir ji turejo sunkumu pastoti, ilgai bande,,,,betgi nepasidave ir tris mus turi,,,


tikrai taip,,,bent jau cia, su kuo pasneku visi turi pazistamu, kurie turejo nevaisingumo problemu ir nieks nebijo apie tai kalbeti,,,

Taip, as ne LT. Bet nevaisingumo problemas pradejome spresti dar gyvendami LT. Jau tada as artimiausiems zmonems buvau pradejusi kalbeti apie savo pergyvenimus ir baimes. Visi mane palaike, ir dar istoriju "palaikymui" pripasakodavo. Tik matydavau, kad apie naujus nestumus jiems, zinantiems musu beda, budavo sunku pranesti. Viena drauge net suneli po kiema "ganydavo" su kita mama, kuri vaikelio susilauke IVF'o pagalba. Ir ji pati, ta mama, mano draugei tai pasake.
Pamenu, kai mano sesuo istekejusi metus neuznestejo (buvo jauni ir tiesiog neplanavo). Kaip mano tetis pergyveno! Pamenu, net prie manes karta mamai pasake: "Reikia su ja (mano seserimi) butinai pakalbeti, gal jie turi bedu". Mama tik syptelejo (nes tikrai ne tiek ir daug to laiko buvo praeje nuo vestuviu), tai tetis tuomet labai supyko ir tiesiog rekte isreke: "Gal jie negali tureti vaiku?! Ar tu isiavizduoju, kokia tai gali buti tragedija!!!". Nu ir tas buvo gal pries kokius 16-17 metu.

Del "brandesnes" visuomenes uzsienyje. As nesakyciau, kad lietuviai siuo atveju nebrendylos. FR IVF'ai daromi jau gana seniai, mano kolege, atspejusi mano problema, turi broliene, kuri dvynukiu susilauke IVF'o pagalba. Tos mergaites siuo metu bebaigiancios mokykla. Cia irgi niekas nekalba apie nevaisingumo problemas, niekas netrimituoja fakto, kad poru, su jomis susidurianciu, yra vis daugiau ir daugiau. Nu jei man virsininkui, turinciam mokslo daktaro laipsni, teko aiskinti, kas yra IVF'as, tai galima mazdaug isivaizduoti.
Beje, is mano prancuziskosios seimos puses palaikymo sulaukeme maziausiai. Karta net pasake: "Bet tai juk ne musu kalte, kad jus negalite tureti vaiku" Tuo metu norejosi tiesiog kad suprastu mus ir musu situacija, ir neverstu daryti to, kas mus labai iskaudintu (mano vyras vienintelis gimineje neturi vaiku). As nesureagavau visiskai, bet vyras savyje po to labai uzsisklende Ir visai tikiu, kad gimus vaikui/vaikams jis jiems tai jau tikrai neprisipazins, kokiu budu ju buvo susilaukta.

tokia profesija,samoningai taip pakreipėt diskusiją?prieš kelis lapus visos diskutavo,kad tai tokie pat vaikai,jokio skirtumo kaip jie pradeti,bla bla bla ir lauk iš čia kas galvojat kitaip.o dabar skaitom,geda,nepatogu,bijau,saugau...bet nesakysiu.kažkas čia nesiriša.pries metus maniškis sakydavo,tėtis įkiša mamai sėklytę,arba draugas įkiša,o jei yra normaliai(naujojo ruso intonacija) pinigų įkiša daktaras.čia išmoko grižes iš krepšinio varžybų su tėčiu ir jo chebryte

na vaikai tai tikrai tokie patys, tik ju pradejimo budas kitoks apie kuri tikrai ne visi pasakojasi, kaip kad jau daznai mineti pvz - ar ant galines sedynes pasidarei vaika, ar po obelim, ar su mediku pagalba.
vaika isnesioji lygiai taip pat, pagimdai ji, augini ir t.t.


pati nevasingumo tema lietuvoje yra tabu, bendrai ziurint, tai yra komplikuota tema. nevaisingumo juk nera lietuvoje. kiek juokeliu, kiek visokiu situaciju buna - gal tusciais saudai, gal padeti ir t.t.

svietimo truksta sia tema, bet ant savo vaiko tikrai nesinori eksperimentuoti ir sviesti visuomenes.

bet apie ka cia kalbam... lietuvoje net istatymo nera, jis stumdomas 10 metu.
o seime grodzio men kai buvo svarstymai - santariskiu embriologijos katedros docente vedeja irgi pareiske, kad ji pries visa tai toks vaizdas, kaip ji ten snekejo - kad ji nera maciusi embrionu...
dauguma ginekologu net nezino kas tas ivf, jie yra pries.... dizzy juk pasakojo, kad zmones prasimoko 6 metus medicinos ir per juos nera ne vieno paskaitos ciklo apie nevaisinguma.... net 15 min apie tai nieks nepasneka.

i viska reik ziureti placiau. is to susidaro bendras vaizdas