Psichologinės problemos ir nevaisingumas

pasislepusi... dabar supratau apie ka tu cia...

o tu pati supranti ...

si karta "pretekstas" jausmams issiverzti buvo plepesiai apie vaikus, kita karta gali buti ne tokia intonacija pasakytas zodis ar kazkas istarta "ne taip".

pakraciau savo atminti ir prisiminiau... man taip buvo, tai ka tu rasai. buvau juodoj depresijoj, kaip as sau sakau. issiruoseme su seima i restorana jaukiai vakarienei, susedam visi prie stalo, bla bla bla pokalbiai ir anyta kazkaip paklausia manes - nu o tu kaip gyveni pati. kaip as pradejau verkti, as negalejau susitvardyti... as sakiau gyvenu blogai, labai labai blogai.... issigando ji moteris, sakiau nesigasdinkite.... atskirai turbut reik susitikti prie kavos.
bet reziume toks - as raudojau prie stalo, prie visu zmoniu, vidury restorano ir man buvo viskas dzin.
as supratau, kad man reikia pagalbos. susiradau psichologe.pichoterapeute. deja, man nepasiseke su ja, tokius vejus ten snekejo, kad tik piktumas mane tada paeme ir nusprendziau, nu ne, aciu, man nereik toku niekalu klausyti, galiu ir pati susitvarkyti. ir ... is tikro as pradejau kazkaip pamazu pamazu lipti i sviesa. labai daug galvojau, gromuliavau nevaisingumo tema. susitaikiau is tikro su tuo, kad neturesiu vaiku, pradejau mastyti apie isivaikinima. vyras visur buvo salia.... daug praverkiau jam ant peties, jis mane palaike, as turejau tvirta uznugari.

todel pasislepusi, tai ka tu pasakoji - labai prisimenu save ir ta juoda duobe. ieskok pagalbos ar bandyk tvarkytis kazaip pati. baznycia, joga, psichologai ir t.t.
lipk is ten, nsivalyk asaras ir varyk pirmyn "ieskoti" vaikuciu nes be ju juk nenurimsi, ka

Sakot provokuoju? Tada taip ir yra.
Man tiesiog pasirodė, kad teisinatės dėl savo jausmų. Ar galėtų taip būti?
Anoje draugų kompanijoje jautėt krūvą "blogų" jausmų, kurių net nedrįsot įvardinti garsiai, lyg neturėtumėt teisės jų jausti.
Jaučiatės kalta dėl to, kad kažkas čia forume Jūsų žodžius suprato ne taip. Jūsų žodžiai yra Jūsų žodžiai, kažkieno jausmai į Jūsų žodžius yra jo jausmai, tai jau to žmogaus interpretacija, reakcija, atsakomybė, ne Jūsų.
Galiausiai paneigėt visus savo jausmus ir konstatavot, kad tai nesąmonė. Tikrai manot, kad Jūsų jausmai yra nieko verti, žodžiu tikra nesąmonė?
Tokia truputį jausmų painiava, ar ne?

Papildyta:
O dėl ašaringų proveržių, jie ir nutinka tada, kai jausmai ilgą laiką būna slopinami, spaudžiami, neigiami, vadinami kitais vardais, visaip kaip kitaip "žudomi". Tik jie niekur nedingsta ir prisikaupus iki viršaus išsprūsta pačiose netikėčiausiose vietose nesulaikomai tol, kol viskas būna išverkta iki galo.

Oj, kaip aš šįvakar sudėtingai ir filosofiškai... Laikas pailsėti, labos nakties visoms.

Pasislėpusi, iš Tavo pasakojimo atrodo, kad jautiesi kalta. Turėtum būti tvirta, neapsiverkti, džiugiai klausytis kalbų apie svetimus vaikus. Bet yra kaip yra - Tau blogai, ir viskas skaudina, kaip adata į žaizdą.
Nakviša kaip visados su sveiku jumoru Bet taip ir yra - klausia apie vaikus - blogai, visi netaktiški, lenda į dūšią. Neklausia - jau ant kaktos parašyta. Bet blogai yra pas mus viduje. O kaip aplinkiniai besielgtų - vis tiek skaudins.
Vakar, pvz. buvau teatre. Spektaklis geras, lyg ir neliūdnas. Žiūriu, kas 15 min. ruošiuosiu apsiverkti - kaip jautri bobutė, žiūrėdama muilo operą. Diagnozė aiški - reikia stogą renovuoti

Pas tave su jumoru irgi viskas ziuriu tvarkoj O ar tvarkoj su stogu,tai gal Tokia profesija pakomentuos

Taip taip, būtinai, Jūs skaitote mano mintis Norėjau jau truputį anksčiau Pelargoniją pakibinti, bet įsisukus anai diskusijai praleidau progą. Lauksiu kitos

Norėčiau Jus pakviesti padiskutuoti štai tokia tema - ar sakysite/sakytumėte savo vaikams, kad jie buvo pradėti pagalbiniu būdu, arba yra įvaikinti? Jei ne, tai kodėl. Jeigu taip, tai kokiame amžiuje reikėtų apie tai kalbėti?

Ai, ką čia kibinti
Šiuo metu mano problemos visai ne iš šio skyrelio srities. Darbe viršininko dažniausiai vartojami žodžiai yra b...t, p...c, n...ui, k...va, p...da. Tonas - 130 decibelų. Taupant eiliniam IVFui kol kas kito darbo ieškotis neišeina, o ir šiaip, ne paslaptis, krizė su darbais
Kažkada prasėdėjau 5 metus valdiškam darbe su isterike klimaksine viršininke, nes jau tuoj tuoj pavyks eilinė stimuliacija ar IUI.

Va, tik pasiguodžiau
O ką daryti, ir pati žinau:
1. Taupyti IVFui
2. Ieškotis darbo
3. Laisvalaikiu (kurio beveik neturiu) sportuoti , medituoti , rūpintis savimi , pavartoti gaivinamuosius gėrimus (saikingai ) ir pan.

kokia pazistama situacija, as irgi buvau pakeitusi darba i pusiau-valdiska kad tureciau RAMU darba nuo 8 iki 17 ir galeciau lakstyt pas nevaisingumo gydytojus kas antra diena o dabartinio virsininko leksikone irgi panasiu zodziu daznai pasitaiko

Si ryta kaip tik apie daug masciau.Gal veliau keisis nuomone,bet sakysiu tik tada kada vaikas bus pajegus suvokti viso to prasme ir poreiki-kas kodel ir butent taip buvo daroma.Ir atvirai pasakius,nemanau,kad koks skirtumas yra.

Aplamai tai sia tema su artimais nusprendziau nekalbeti ir niekam nieko nesakyti.Nei dabar nei kada veliau,tiesiog cia ne ju reikalas.Zino mama,sesuo ir to gana.Na aisku ir visas SM,dauguma pacios per tai praejo,is daugumos supratimas ir palaikymas,tai problemos neturetu buti.Be to ne tame paciame kieme gyvenam,nei zinom kaip kuri atrodom.

Del pacios saves tai dzin,oda storesne as jau turiu,o va vaika noriu apsaugoti.Ypac nuo kitu vaiku,kurie savo tevelius gali isgirsti kalbant ir manajam pareiksti,kad va tu "is 8 parsiuku vados",tu kitoks ar pan.Nenoriu pradeti vel tos pacios diskusijos kas ka ir kodel pasake,tas nesvarbu - man to buvo gana suprasti,kad zmones turi ir kitokia nuomone ir nebutinai teigiama maniems poelgiams.Tai va,mano poelgiai ir rezultatai yra mano reikalas,kuri as stengsiuos kaip imanydama nuo viso pikto,skaudinancio,zeidziancio saugoti.
Tikiuosi supratot

uj, koks aktualus klausimelis...
savo nevaisingumo bedeliu niekada nuo nieko neslepem. iki pastojimo. dabar net patiems su vyru keista ir nesuprantama - jei kas klausia, is kurio cia gimines paveldejom dvynuku gena, nu niekaip neapsivercia liezuvis sakyt, kad is gyd Usonienes ranku.. mykiam, raustam, bet apie IVFa neprisipazistam - zino tik mano tevai ir tie patys prigrasinti niekam nepasakot.
matyt, kai si problema liecia tik tave pati - atrodo, kad viskas chokej, kaip keberiokst rase - uzsiaugines stora oda nebebijai jokios reakcijos ar komentaro. o va kai tai ima liesti tavo vaikus - hm... velnias, norisi juos apsuagoti nuo delfi straipsniu komentatoriu, fraziu "ir dar vieni dirbtinukai" ar poziurio, kad tavo vaikai is marso atkeliave..
nezinau, ar jiems sakysim. tikrai dabar negaliu sau atsakyt i si klausima. kad labai ju laukem, kad daug ka praejom tam laukimo kely - to neslepsiu. bet kad jie "megintuvelio vaikai" -
butu labai idomu isgirsti kitu nuomones
uj, kaip nemegstu tokiu "paslapciu" gyvenime, bet kaip zinot, kaip vaikai i tokia zinia patys sureaguotu? is kitos puses - juk tevai vaikams paprastai nepasakoja, kokia poza besimyledami jie pastojo, tai kodel reiketu mums prisipazinti, kad mes islauzem "megintuveline"?
nu tikrai idomu isgirst, ka kitos manot!

aplinkiniams aisku nepasakoti - jau uztenka keleta psl atgal sios temos atversti ir pamatyti diskusijas, kur net zmoniems, susiduriantiems su sia problema - sie vaikai "su zaliom is kosmoso ausytem", pasak dizzy. o ka jau kalbeti tada apie visa likusia visuomene.

musu vaikus reik apsaugoti nuo pasaliniu, tai asmeninis seimos reikalas.

o ar pasakysiu savo vaikui - manau jo, kokiu 18 metu, bet ne del kazkokiu gimimo paaiskinimu, o del to, kad as turejau problemu ir kad ji zinotu ta ir ilgai nedelstu, jei sugalvos seimos padidejimus. tai kaip ligos anamneze, kad tas gali ir jai persiduoti, galbut.
18 metu - jau suauges zmogus, jau nebe vaikas, turetu sugebeti pakanamai blaivai ivertinti sia info.

o mazam vaikui, is kur jis atsirado, tai aisku gi is kur - is mamos pilvelio


tokia profesija, kaip ten del to straipsnio - tevu ir vaiku po ivf santykiai ?

prisipažinsiu. perskaičiau šią žinutę tris kartus. paskutinį kartą skaitant išriedėjo ašarėlės.

tiek daug norisi parašyti, bet.....

Tokia profesija, na ne mano jausmai yra nesąmonė, o tai, kad vis jaučiu pareigą teisintis.

o jei atsakyti į klausimą. šiuo metu, manau, kad nei artimieji, nei draugai, nei pats vaikas nežinotų. o kaip čia nutiko, kad dešimt metų nebuvo vaiko o va ėmė ir atsirado? labai paprastas atsakymas. prisigėrėm, atsipalaidavom ir netyčia užkibo.
kodėl nesakyčiau? mūsų visuomenė dar nėra pasirengusi. o be to, tikiu, kad kaskart vaikas būtų vertinamas ar tikras. o gal kokia uodegytė išlindus? o jei ne duok D susirgs, tai čia dėl to, kad dirbtinis.
tokia tiesa. jaunesni žmonės taip nereaguoja, bet mūsų tėvai ne pirmos jaunystės, tai į visa tai žiūri įtariai.
dargi prisimenu, kaip vyro sesuo pasakė, kad jei ji negalėtų turėt vaikų tai tikrai nesidarytų dirbtinio.