Twilight saga, 25 tema

man tai sita daina
http://www.youtube.c...h?v=NNT6e0ZZnYQ

Labukas Ačiū už naujus namučius, Žane O dar didesnis ačiū, kad mano team Edvard užrašei Po darbų taip vėlai čia pakliuvau, kad dar beveik valandą skaičiau ir stebėjaus: na ir plepios jūs šiandien

Nėr čia ko užlįsti prieš nosį Yra ir "jaunesnių"
Labai patiko Arti "Pievelė Edvardo akimis"
Žanės kūryba irgi nuostabi
Žiūriu romantiškai nusiteikusios abi
Nuotraukų prisižiūrėjau

Žane tu superrrr, perskaiciau ir norisi dar

meilei amžius ne riba nežinau. nesigilink atsipalaiduok
manau kad nebuvo vyresnė, juk jos sūnus už Belą jaunesnis net. o kad ir vyresnė, pažiek į mūsų Daivą, jos vyras ar ne dešimčia metų jaunesnis ar daugiau

http://www.hollywood...little-america/

Sveikutes! Ziuriu griztat prie iprastiniu tempu... Savaitgali cia taip suletintai viskas vyko, o siandien! Tik dabar baigiau senus jusu postus skaityt...
Ziuriu cia mane bando jau kaip pasveikusia ar greiciau pasveikdinta nurasyt... Ne ne ne! Dar teks palaukti Tik va darbo dienom as cia tik veliais vakarais pasivaidensiu...

Ai o del Sju, tai jau BA ten jie buvo pradeje susiburkuot, tai speju amziu tinkamas

Belos spiriamas, Džeikobas baigė rezervato vidurinės paskutinę klasė. Toliau studijuoti, ir palikti Renesmę, jis kategoriškai atsisakė. Ilgai nebuvo svarstomas ir kitas variantas - išvykti visiems kartu, nes ir Bela, nors ir turėdama dar visą amžinybę, nenorėjo būti perdėm atsilikusi savo žiniomis nuo Edvardo... Išvykimas reiškė išsiskyrimą su artimaisiais, pirmiausia, su Čarliu, Biliu, Sju, o laiko atsibūti su mirtingaisiais rodėsi niekados nebus per daug. Ne, nusprendė Bela ir pasirinko nuotolinių studijų metodą; jai pukiai sekėsi.

Džeikobas iš naujo pasinėrė į mokslus su Renesme, kuri taip pat nuotoliniu būdu mokėsi pagreitintą vidurinės kursą (lankyti mokyklos ji negalėjo dėl savo greito augimo, kuris žmonėms būtų nepaaiškinamas). Ji stebėtinai greitai mokėsi, lygiai taip pat greitai, kaip ir augo, dažnai matematikos ir fizikos užduotis išspręsdavo daug greičiau, nei Džeikas, nors ir turintis jau mokyklos baigimo atestatą. Bet Renesmę labiausiai domino literatūra... Ji paskendo romanuose, skaitė jų begales. Pradėjusi nuo lengvesnių, netrukus perėjo prie sudėtingų kūrinių. Įveikusi naują knygą bėgdavo pas Edvardą diskutuoti, ji lengvai gebėjo įtiktinti savo versijos teisumu, o galbūt Edvardas po ilgos debatų kovos džentelmeniškai nusileisdavo mažajai damai...

Būdama dar vaikas, Renesmė augo jausmais, išgyvenamais romanuose. Pirmiau čia ji pažino meilę knygose - pajuto drugelio kutenimus akimis glostydama eiles, suprato bučinių saldumą iš juodų raidžių ir daugtašių po jų - daug anksčiau, nei realybėje.

Renesmė mažai domėjosi savo prigimtimi, kai ją supo tokia fantasmagoriška baltaveidžių vampyrų, augalotų vilkolakių ir įprastų žmonių kompanija, viskas atrodė tikra, gražu, tyra.
Nesė, kaip dažnai ją vadino Džeikobas, matė, kad yra kitokia šioje šeimoje, išskirtinė. Nors dėl to ji niekada nesijautė blogai, Edvardas norėjo parodyti jai, kad ji nėra vieniša šioje žemėje, todėl pakvietė pasisvečiuoti Nahuelį su savo teta. Žinoma Edvardas norėjo išblaškyti jos mintis, kurios, kaip jis matė, dažnai klaidžiojo po perskaitytų meilės knygų eilutes. Renesmės mintyse Edvardas kol kas nematė Džeikobo, kaip pagrindinio herojaus, vis dėlto Edvardas buvo nieko prieš tą akimirką nutolinti. O gal įspaudas būna ir vienpusis?

Dar nepagyriau musu rasytoju ir poeciu. Pradesiu nuo nuostabaus Pieveles aprasymo Edvardo akimis... Jomajo, tikrai uz sirdies griebia... Arti, ir tu dar svarstei perrasyti??? Sakyciau eiles tobulos, svelnios tokios... Bet kai isgirdau, kad dar bus Pievele is Belos puses, ir netgi is RUBINES, tai vos sokinet nepradejau Ir prisipazinsiu, ypac laukiu to Rubines varianto

Zane, tu irgi pavarei! Nu ir sugebat jus merginos! Skaitai ir atsitraukti negali, o juk rytoj i darba! Siuzeto vingiai nenuspejami, bet gal pildosi musu mintys, del to Dzeikobelio laimes? Gal nukniauks jam pana Nahuelis is panoses? Noreciau...

Tai va, rasykit daugiau, mes skaitysim ir girsim!

mergos, parašiau antra tiek ir netyčia uždariau langą o ten buvo gražiai taip gražiai

Prieš trejus metus...
Kalenų namuose ėmus dažniau apsistoti naujiems vampyrams, bandantiems laimę gyventi kitaip, vilkolakiai vėl ėmė jausti nerimą. Visi vampyrai turėjo paisyti griežtos taisyklės - nesimaitinti apylinkėse. Bela padėdavo jiems rasti motyvų ir vidinės stiprybės gyventi naujai, o Emetas su Džasperiu atidžiai prižiūrėjo svečius, kad jie nenusižengtų taisyklėms, todėl apylinkė buvo visiškai nepavojinga. Semo gauja budriai saugojo savo žemes, nors nei vienas vampyras nebuvo ten net per klaidą užklydęs.

Nebesant jokiai grėsmei, Lėja, Džeikobo paleista iš būrio, tik džiaugėsi galėdama būti kuo toliau nuo kraujasiurbių, kaip ji juos vis dar vadino.
Nors Lėja nuoširdžiai mylėjo savo draugą Džeikobą bei žaviąją Resnesmę, be judviejų niekas jos Kalenų namuose nelaikė. Matydama mamos prieraišumą Čarliui, Lėja taip pat nenorėjo trukdyti. Jausdama skausmą širdyje ji pasirinko vienišos vilkės dalią ir iškeliavo. Ji ieškojo atsakymų savo kūno mįslei įminti, tačiau juos rasti buvo sunku, o galbūt ir neįmanoma. Lėja apkeliavo beveik po visą šalį, dabar jau dažniau būdama žmogumi, nei vilke. Nors taip keliauti buvo mažiau patogu, ji vis dar nenorėjo matyti laimingų Džeiko atsiminimų jo mintyse. Lėja nesitikėjo daugiau būti šiame pasaulyje laiminga, bet manė galinti padėti bent kitiems, jei ne dvaasiškai, tai fiziškai - ji rengėsi studijuoti mediciną. Slapta ji žinoma tikėjosi galbūt taip rasianti atsakymus sau.
Paskutinį kartą ji lankėsi Forkse per Čarlio ir Sju vestuves. Išdūmė net nesulaukusi trumpo vakarėlio pabaigos. Lėją tiesiog stumte stūmė nuo laimingų žmonių.

Jau seniai Lėja nebuvo vilke, tačiau laisvės, šiurkštaus šalto vėjo, didžiulio greičio šauksmas buvo pernelyg stiprus, kad pastarąją pilnatį ji atsilaikytų... Tik pasivertusi ji pajuto piktas Džeikobo mintis: kur tu dingusi, mes jaudinamės? Tavo brolio mokyklos baigimo šventė, nejau nori jį nuvilti neaplankydama jo tokią dieną?


Setas išdidžiai žengė mokyklos laipteliais žemyn. Rankoje aukštai iškėlęs laikė diplomą, mojavo juo Sju ir Čarliui. Dar labiau nudžiugo pamatęs už tvirtų Džeiko pečių bei grakščios Renesmės stovinčią seserį. Jis nėrė pro sveikintojų būrį tiesiai prie jos. Karštai ir džiaugsmingai ją apsikabinęs nebepaleido. Visi netruko linksmai klegėti. Papietavę restorane mieste, Čarlis ir Sju paleido jaunimą švęsti toliau, patys jautėsi pernelyg pavargę nuo šitiekos įspūdžių, - linksmas vakarėlis nusimatė Kalenų namuose vakare.
Bet prieš tai jie turėjo aplankyti rezervatą, linksmai ir valiūkiškai palenktyniauti gūdžiuose miškuose...



Nahuelis atkeliavo žiedlapiams iš lėto krentant nuo medžių, taip, kaip pranašavo Alisa. Jos regėjimai buvo trukinėjantys ir nevisada ryškūs, bet dabar, aplink nuolat sukiojantis "nematomiems" Džeikobui ir Renesmei, jos vizijų neryškumas nestebino.
Nahuelis, lydimas tetos, įžengė į Kalenų namo aikštelę dar neprasidėjus vakarėliui. Jo aukštas stotas buvo dar tvirtesnis, oda spindėjo nuostabiu auksu, o juodose garbanose trapiai plazdėjo balti medžių žiedlapiai, tokie mažučiai ir gležni jo amžino gyvenimo atspindy... Balti dantys puošė kerinčią šypseną, juodos akys slėpė gilumą, o nuoširdi, šilta veido išraiška bylojo apie tai, kad jis jau susitaikė su savo kaltės jausmu dėl savo motinos mirties... Nahuelis šiltu draugišku žvilgsniu apželgė jį garbingai pasitikti išėjusius Kalenus, ir pirmiausia ištiesė ranką Belai, nors įprastai visi sveiktintis pradėdavo nuo klano vado Karlailo.

Pasigirdo linksmai klegančių vilkolakių ir grakščiosios Renesmės lengtyniaujantys šuoliai. Naguelis su šypsena atsisuko į atbėgančius iš miško.

Didžiulis veriantis nenumaldomas širdies skausmas parklupdė pirma atbėgančią Lėją ant kelių. Ji sucypė vilkės balsu, nors buvo jau atvirtusi žmogumi...


Labankt net pati virpu žinokit...

aina sau, Zane, man net keliai dreba blyn, kaip idomu
jei kam aktualu, as turiu visa Zanes istorija susikospektavau

Labas rytas
Begu skaityti Zanes kurybos