Skubu rašyti nors kažkiek, nes rytoj vėl kompą atims...
o jūs nesupyksite, jei rašysiu šiek tiek nuo pradžių?
Prabėgo laimingi šešeri su puse metų. Renesmė stulbinamai greitai augo ir visus akino savo angelišku grožiu. Būdama beveik septynerių metų, o savo branda jau beveik siekdama septyniolika, Renesmė spindėte spindėjo: akys žibėjo vis įžvalgiau, plona porcelianinė oda švytėjo tubulumu, skuostai degte degė, grakščia figūra tik laibumu priminė savo mamą, ūgiu ją jau pusmetiks kaip lenkė. Renesmės ilgos kaštoninės garbanos krito stambiomis bangomis, o jai vejantis grobį plazdėjo tarsi pievų gėlės pakutentos švelnaus vėjo. Augdama ji vis mažiau medžiojo savo grobuoniškuoju būdu, dažniau kartu su Džeikobu jie lankė Čarlį, kur Sju, dabar jau tapusi Čarlio žmona, puikiai šeimininkavo. Galima sakyti, kad du grobuonys pamažėle grįžo prie žmogiškojo prado - tik įžengę į Svanų namus mėgavosi nosį kutenančiais aromatais, o paragavę Sju kulinarinių šedevrų jautė beveik tokį patį malonumą, kaip paprasti žmonės, susėdę prie gardžiai garuojančios šventinės vakarienės.
Čarlis jau trejus metus buvo vedęs Sju. Sunkiausia pastarojo meto akimirka jam buvo piršlybos. Nors Alisė tai matė savo vizijoje, ji (kaip sunku patikėti) sugebėjo tai išlaikyti paslaptyje nuo kitų ir neįsikišti, na, beveik. Ji tylomis padavė patį nuostabiausią piršlybų žiedelį Čarliui į rankas, vos tik jis, visas besinervinantis, susiruošė jo važiuoti į miestą. Ištaręs "kaip tu sužino..." mostelėjo ranka ir su dideliu palengvejimu atsiduso. O vakare, gardžiuodamasis maistu, tylomis padavė jį Sju. Išmintinga moteris ir taip viską suprato.
Šventė buvo kukli, labai skoninga ir (tai buvo didžiausia dovana Čarliui) - trumpa.
Papildyta:
QUOTE(Laukinė prerija @ 2010 09 27, 20:03)
čia beisbolo takelis - man labai patinka