Tipo skaitau "Poetiką"
Labas rytas iš universiteto bibliotekos
Tipo skaitau "Poetiką"
Tipo skaitau "Poetiką"
QUOTE(Ingėnas @ 2010 09 29, 10:35)
Aš remuosi savo patirtimi - na pvz. mano pedantizmas kitiems tikrai kliuvo (ir dabar dar kartais užkliūva). Esu priversta todėl su savimi kovoti, žinau, kad tai trūkumas, o ne privalumas. Jei ne vienas tai kitas aplinkinis tikrai dėl to kenčia (tik gal ne visada tai pasako).
Na dėl manęs tai kažkaip niekas nekenčia.. Tik daug kas užėjęs į namus nesupranta, ką pasak manęs čia dar reikia susitvarkyti.. Gal kai vyrą turėsiu, vyras kankinsis dėl mano tvarkos
Dėl vaikų irgi sutinku, aš kol vasarą viena gyvenau, tai lengva buvo tvarką palaikyti, kai grįžo į butą tėvai su sese, tokios tvarkos nebėra, nes viską ji mėto, kuičia ir pan.
QUOTE(AisteZ @ 2010 09 29, 09:52)
Kai draugas pedantas atejes rasdavo pas mane ant sofos padetas vaiko pedkelnytes,tai jis jas sulankstydavo,tas manau per daug
ne nu cia jau virsune
Aij,ir dar sunervino Obuolio emeilas-visom Obuolio knygom -30% nuolaida šiandien
QUOTE(reeva @ 2010 09 29, 10:53)
Kokia šaunuolė
Man šiandien paskaitų nėra
bet eidama į darbą užsuksiu į biblioteką, paimsiu užsakytą Dinos knygą ir Ivanauskaitės "Viršvalandžius" 
QUOTE(Meskute5 @ 2010 09 29, 09:56)
Vat apie tai ir kalbejau,kas per daug,tas nesveika
QUOTE(AisteZ @ 2010 09 29, 09:59)
Bet kita vertu gal zmogui tiek iauge- kad jis nebejaucia pats ka daro
tiesiog rankos pacios tiesiasi.
QUOTE(Meskute5 @ 2010 09 29, 10:01)
Bet kita vertu gal zmogui tiek iauge- kad jis nebejaucia pats ka daro tiesiog rankos pacios tiesiasi.
tiesiog rankos pacios tiesiasi.As nepykstu,zinoma, cia jo reikalas,sulanksto tai sulanksto,nors jau taip nebedaro
QUOTE(Ingėnas @ 2010 09 29, 08:28)
Meskute5, o tavo šeimos nariai irgi tiek pat tvarkingi, pedantiški? O vaikas, ar jis nesujaukia karts nuo karto namų? Aš leidau sau būti pedantiška iki vaiko gimimo. Paskui nusprendžiau tiesiog nebeimti į galvą. Ypač dabar, kai dar katę įsitaisėm Nes jeigu lakstyti paskui kiekvieną ir tvarkyti iš paskos, tai nieko daugiau gyvenime ir nebeliktų. Aišku, tvarką mėgstu, bet proto ribose.
Nes jeigu lakstyti paskui kiekvieną ir tvarkyti iš paskos, tai nieko daugiau gyvenime ir nebeliktų. Aišku, tvarką mėgstu, bet proto ribose.Aš iš viso nesuprantu pedantizmo, man tai jau per daug liguista. Gal kiekvienai meniškai sielai tai yra svetima. Pamenu iki santuokos, jei būdavau pasinėrus į kūrybos procesą savo kambario praktiškai netvarkydavau (na šiukšles išsinešdavau, bet mano kūrybos procesui reikalingos priemonės visada gulėdavo po ranka). Kai ištekėjau, vyras viską tvarkė, nes man tam laiko nebelikdavo. Na o gimus vaikui tenka savo kūrybiniam procesui reikalingus daiktus traukti kur vaikas nepasiekia. Nors šiaip vaikas ne ką mažesne betvarke padaro, bet tikrai nerankioju žaislų iš paskos.
QUOTE(Fatimaallaa @ 2010 09 29, 10:12)
Aš iš viso nesuprantu pedantizmo, man tai jau per daug liguista. Gal kiekvienai meniškai sielai tai yra svetima. Pamenu iki santuokos, jei būdavau pasinėrus į kūrybos procesą savo kambario praktiškai netvarkydavau (na šiukšles išsinešdavau, bet mano kūrybos procesui reikalingos priemonės visada gulėdavo po ranka). Kai ištekėjau, vyras viską tvarkė, nes man tam laiko nebelikdavo. Na o gimus vaikui tenka savo kūrybiniam procesui reikalingus daiktus traukti kur vaikas nepasiekia. Nors šiaip vaikas ne ką mažesne betvarke padaro, bet tikrai nerankioju žaislų iš paskos.
As esu ligonis
As suprantu visus zmones- ir tokius ir kitokius. Ir nemanau kad kazkuris yra liguistas ar toks ar anoks. reikia priimt visus tokiais kokie yra
O jei nemokama priimti zmoniu, gal irgi reikia apie kazka pagalvoti
Visų pirma, perskaičius knygą, visai kitu žvilgsniu pamačiau jos viršelį. Žiūrint į jį, darėsi šiurpu, suvokiant kieno siaubingas manjakiškas žvilgsnis varsto tave...
Katzenbachas mano rašytojas, būtent tai kas man patinka ir tinka, o ir pati kalba, sakiniai, minčių dėstymas labai sklandžiai pateikti ir labai lengvai skaitosi. Patinka man kaip jis rašo, kaip atskleidžia psichologinius veikėjų niuansus, kaip ištraukia ir pateikia būtent tuos faktus, kurių reikia. Labai patiko ir kaip struktūriškai išdėstytas tekstas, ir kaip pasakojama pati istorija.
Dėl pačios knygoje pateiktos istorijos ir joje priimtų sprendimų kilo baisiai daug emocijų ir minčių.
Manjakiška meilė, persekiojimas, tavo gyvenimo valdymas, pastovi baimės, nevilties ir įtampos būsena, bejėgiškumas suvokiant, kad tu nieko įstatymiškai leistino negali padaryti, jog visa tai sustabdytum. Nu baisu. Bet, ar visa tai, tau suteikia teisę, peržengti tam tikras ribas, kad išsivaduotum pats ir išvaduotum savo artimuosius?...
Knygos aprašyme iškeltas klausimas: kaip toli galima nueiti bandant apsaugoti savo vaiką? Net neskaičius knygos mano atsakymas į jį buvo - nepasakomai toli, peržengiant viską, perlipant per save, paminant visus dorovinius ir teisuoliškus principus. Mano suvokimu, nėra absoliučiai nieko, ko tėvai negalėtų padaryti dėl savo vaikų. Jeigu tik reikia, jie pagatavi iš pragaro gelmių išsitraukti patį velnią ir sudaryti su juo sandėrį...
Sudėtinga tikrai spręsti, kiek teisingas buvo tėvų sprendimas šios istorijos situacijoje, ar vieno, kad ir labai brangaus žmogaus apsaugiojimas buvo vertas tokių aukų. Nežinau, bet visgi palaikyčiau tėvų sprendimą, atsižveldama į visą nepakeliamai sunkią padėtį ir pastačiusi save į jų vietą. Ką aš daryčiau? Greičiausiai tą patį, ką padarė ir jie. Iš kitos pusės, pasidarė labai liūdna dėl to, su kokiais demonais ir sąžinės priekaištais jiems teks taikstytis visą likusį gyvenimą... Bet gal tai ir yra besąlygiška meilė, meilė savo vaikui...
"Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri stokodama mamos dėmesio ir meilės mieliau įsitaiso laiptams ant kelių. Prisėdusi ant pirmojo laiptelio mergaitė panyra į savo vienatvę, svajones, baimę, sapnus ir norus..."
Visas pasakojimas pateiktas devynmetės akimis. Vietomis darydavosi labai liūdna ir be galo gaila būdavo dėl nesėkmingų mergaitės pastangų atkreipti mamos dėmesį, sulaukti iš jos švelnumo. Skaitydama šią knygą labai pykau ant mamos, kad ji nemato to, kas akivaizdu, nemato savo klaidų ir visai negirdi savo pačios vaiko...
Vietomis suimdavo juokas, taip viskas vaikiškai nuoširdžiai būdavo pasakyta, išmąstyta. Sujuokino jos pasvarstymai dėl vyriško lyties organo, kurį ji pavadino vamzdeliu :"Mama labai didžiuojasi tuo broliuku. O jam, vargšeliui, tikrai nepasisekė - juk berniukas. Jam tarp kojų kyšo toks vamzdelis. Tai labai negražu <...> Dėl tėčio viskas aišku: tikriausiai jį paguodžia tai, kad šeimoje dar vienas žmogus turi tokią pačią negalią, kaip jis. <...> Kai supyksta, sako bjaurius žodžius - šūdas, po galais, prakeiktas tas, prakeiktas anas, eina šikt; mėto ant žemės daiktus, kurie jį nervina. Gal būtent dėl to. Gal jam peršti, gal nervina ir jis labai nusimena, kad negimė moterimi."
Nuliūdino ir atvėrė akis jos pasvarstymas dėl miegojimo, kai visi tėvai nustatytu laiku liepia vaikui miegoti, nepriklausomai nori jis to ar ne :"Tarsi nusprendus galėtum užmigti... Tarsi tam, kad užmigtum, užtektų paklusti... <...> Neįmanoma užmigti vien todėl, kad kažką pamalonintum, net jei tas kažkas karalienė. Bet galima apsimesti." O kas vaikams daugiau belieka, tik apsimesti, kad miega, tik apsimesti, kad su didžiausiu malonumu suvalgo viską iki paskutinio kąsnio lėkštėje, nes mama taip liepė... Žinoma, ne visi tėvai taip elgiasi, ne viskas yra taip vienareikšmiška. Tačiau tikrai dažnai tėvai neįsiklauso į vaiko norus, poreikius, teisindamiesi savo išganinguoju TAIP TURI BŪTI / TAIP REIKIA.
Labai patiko man ta knyga, labai įžvalgiai ir manyčiau natūraliai aprašomi vaiko jausmai ir pamąstymai skirtingose situacijose. Knygos autorė pati psichologė, todėl manau, kad visgi rėmėsi savo patirtimi bendraujant su vaikais, juos konsultuojant. Nežinau ar iš tikro taip, bet ne vienoje aprašytoje situacijoje atpažinau save vaikystėje, pamačiau tam tikrus ne vienos mano pažįstamos mamos veiksmus. Gera knyga.
QUOTE(Meskute5 @ 2010 09 29, 08:45)
Aš skaičiau. Žinoma jau gana seniai, bet vis tik iki šiol pamenu
Viena iš mano mylimiausių knygų. Tai ne tik klasika, bet ir LLL (literatūra). Tikrai siūlau ir rekomenduoju visoms kas neskaitėt. Nes manau, ją BŪTINA būt perskaičius.
