Šiandiena pabaigiau
Luke Rhinerhart "Kauliukų žmogus".
Pradžia patiko, pagalvojau, kaip įdomu perskaityti kažką išskirtinio ir nestandartinio, deja, kai į pabaigą prasidėjo kalbos apie visokius kauliukų centrus ir jų mokymus ir programas, ištraukos iš 'kauliukų knygos', buvo neįdomu ir nuobodu skaityti.
Na visuomet ir visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės, dėl to šis kauliukų žaidimas labai palankus.
Pagrindinis herojus psichoanalitikas pavargęs nuo monotoniško, pilko, gerai sustyguoto gyvenimo, sugalvoja paprasta žaidimą mesti kauliukus ir daryti tai ką jis lieps. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: ką valgyti, ką rnktis, kur eiti, kokioje nuotaikoje būti ir pan. Tačiau pasidavęs šansui net nepastebi kaip jis tampa jo gyvenimu. Prasideda atsitiktiniai santykiai, vagystės, melai, palikta šeima, žmogžudystė... visą tai jis darė nes jam liepė kauliukas. Atrodytų visai nekaltas žaidimas, kurį manau ne vienas žaidė vaikystėje, galbūt ne su kauliukais, o kortomis ar kuom kitu, perauga į maniją, į kurią jis įtraukia vis daugiau žmonių, ne tik suaugusių, bet ir vaikų. Ir prasideda kauliuko religija.
Begalo ciniškas, susinaikinantis, egoistiškas, purvinas, jokių moralės ir dorovės ribų nepaisantis romanas, o gal tikra istorija.
"Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus!"