Ačiū už sveikinimus. Lauksiu linkėjimų išsipildymo.
Giluže, su Gimtadieniu!
Tau gerai
, aš kažkaip įtariu, kad jau nieko ypatingesnio šiemet nebespėsiu surasti.
Perklausiau audio knygą A. Paasilinna Grupinės savižudybės magija. Vis dar tik pratinuosi klausyti knygas.
Sulig antrąja supratau, kad labai daug kas, šiuo atveju, priklauso ne tik nuo autoriaus, bet ir nuo įgarsintojo. Idealiausia, jei tai šiltas ir malonus balsas, kaip buvo su Terakowskos "Lėliuke", blogai kai balsas šaižus ir iki negalėjimo monotoniškas - nesugebėjau dėl to klausyti Haushofer "Sienos".
Dar klausydama juntu didelį diskomfortą, kuomet skyriaus pabaiga ima ir staiga baigiasi, tarsi nutrūksta. Nežinau, gal ir neįmanomas kaskartinis ritenuto, tarsi mieloje romantinėje pjesėje, bet va dabar net keletą kartų kilo noras tuo pat metu pačiupinėti popierinį knygos variantą. Pasitikrinti.
A. Paasilina man naujas, įdomus savo nepasitenkinimu šalimi, politika, santykiais. Tikrai nejuokingas, net neįsivaizduoju, kodėl ji įvardinta kaip linksma knyga.
Pakankamai įtaigi.
QUOTE(klopedija @ 2010 11 03, 18:45)
Tau gerai
, aš kažkaip įtariu, kad jau nieko ypatingesnio šiemet nebespėsiu surasti.Perklausiau audio knygą A. Paasilinna Grupinės savižudybės magija. Vis dar tik pratinuosi klausyti knygas.
Sulig antrąja supratau, kad labai daug kas, šiuo atveju, priklauso ne tik nuo autoriaus, bet ir nuo įgarsintojo. Idealiausia, jei tai šiltas ir malonus balsas, kaip buvo su Terakowskos "Lėliuke", blogai kai balsas šaižus ir iki negalėjimo monotoniškas - nesugebėjau dėl to klausyti Haushofer "Sienos".
Dar klausydama juntu didelį diskomfortą, kuomet skyriaus pabaiga ima ir staiga baigiasi, tarsi nutrūksta. Nežinau, gal ir neįmanomas kaskartinis ritenuto, tarsi mieloje romantinėje pjesėje, bet va dabar net keletą kartų kilo noras tuo pat metu pačiupinėti popierinį knygos variantą. Pasitikrinti.
A. Paasilina man naujas, įdomus savo nepasitenkinimu šalimi, politika, santykiais. Tikrai nejuokingas, net neįsivaizduoju, kodėl ji įvardinta kaip linksma knyga.
Pakankamai įtaigi.
QUOTE(Alexia @ 2010 11 03, 10:32)
As sakyciau butent Kafka gal labiausiai isbaigta Murakamiska knyga. Nors aisku lieka daug dalyku "sugalvok pats" kam jie reikalingi ar ka jie reiskia. Pas Murakami daug simboliu ir praktiskai per visas knygas kartojasi elementai: ausys, kates, suliniai, (nepastebejot, kad visose knygose nepaprastai daug demesio asmens higienai 
). Sulinys - tai tamsioji musu sielos puse, kate - ismintis, rysys tarp sio ar ano pasaulio. O vat kam reikalingos ausys, dar nesugalvojau 
Konkreciai apie Kafka ka manau - viskas ejo link to, kad berniukas savo gyvenimo ausroje nepasiduotu, nepaluztu, isliptu is busenos, kuria sukele vaikystes traumos. Tevo pranasyste manau buvo tik simboline. Ir mamos radimas buvo irgi simbolinis. Tai nebuvo jo mama, tai buvo jo mamos ideja, persikunijimas, tam, kad jis galetu atleisti ir gyventi. Lygiai taip pat jis persikunijo i tos moters Saeki mylimaji, tam, kad ji galetu ramiai numirti. Na ir sesuo ... simboline sesuo. Susapnaves ta sapna, kad mylisi su ja jis tarsi issivadavo is ikyrios minties, is prakeiksmo, kuris buvo uzdetas mazam zmogui suagusiuju. Nes vaikai turi tokia savybe - jie nesamoningai prisiima kalte uz viska kas nutinka bloga. Visi kiti tik vykde savo misija. Man viskas labai graziai rikiuojasi: kates padedea Nakatai susikalbeti su anuo pasaulio - sunkvezimio vairuotojas - su siuo. Nakata padeda Saeki, Saeki - Kafkai. Viskas tarsi nulemta, surikiuota ir sugalvota. Taciau su viena salyga - reikia paciam "islipti is sulinio" ar "iseiti is misko" is savo sielos tamsos ir viskas issivynios tarsi siulas. O visa kita - avys, ausys ar kas bebutu tik metaforos.
). Sulinys - tai tamsioji musu sielos puse, kate - ismintis, rysys tarp sio ar ano pasaulio. O vat kam reikalingos ausys, dar nesugalvojau Konkreciai apie Kafka ka manau - viskas ejo link to, kad berniukas savo gyvenimo ausroje nepasiduotu, nepaluztu, isliptu is busenos, kuria sukele vaikystes traumos. Tevo pranasyste manau buvo tik simboline. Ir mamos radimas buvo irgi simbolinis. Tai nebuvo jo mama, tai buvo jo mamos ideja, persikunijimas, tam, kad jis galetu atleisti ir gyventi. Lygiai taip pat jis persikunijo i tos moters Saeki mylimaji, tam, kad ji galetu ramiai numirti. Na ir sesuo ... simboline sesuo. Susapnaves ta sapna, kad mylisi su ja jis tarsi issivadavo is ikyrios minties, is prakeiksmo, kuris buvo uzdetas mazam zmogui suagusiuju. Nes vaikai turi tokia savybe - jie nesamoningai prisiima kalte uz viska kas nutinka bloga. Visi kiti tik vykde savo misija. Man viskas labai graziai rikiuojasi: kates padedea Nakatai susikalbeti su anuo pasaulio - sunkvezimio vairuotojas - su siuo. Nakata padeda Saeki, Saeki - Kafkai. Viskas tarsi nulemta, surikiuota ir sugalvota. Taciau su viena salyga - reikia paciam "islipti is sulinio" ar "iseiti is misko" is savo sielos tamsos ir viskas issivynios tarsi siulas. O visa kita - avys, ausys ar kas bebutu tik metaforos.
Vakar pabaigiau "Kafka..." ir sutinku su tavo pastebejimais
Asmenine higiena ir tvarka (ypac virtuveje) pastebejau Simbolika, metaforos idomios, bet kai kurios atrode nereikalingos, banalios - amerikieciu gerimu ir maisto simboliai, ziaurumo katems scena etc. Kazkaip antra knygos puse nebebuvo tokia idomi, pradejo neberupeti, kas Kafkai atsitiks, "nutrukau nuo kabliuko"... Zodziu, tikrai nebloga knyga, verta skaityti, bet Murakami gerbeja bent jau kol kas netapsiu...P.S. Idomu, kaip skaitosi lietuviskai (ar japoniskai), nes angliskai tai dauguma veikeju kalba amerikietiskai.
QUOTE(martux @ 2010 11 04, 14:25)
Tau gerai , aš kažkaip įtariu, kad jau nieko ypatingesnio šiemet nebespėsiu surasti.
Perklausiau audio knygą A. Paasilinna Grupinės savižudybės magija. Vis dar tik pratinuosi klausyti knygas.
Sulig antrąja supratau, kad labai daug kas, šiuo atveju, priklauso ne tik nuo autoriaus, bet ir nuo įgarsintojo. Idealiausia, jei tai šiltas ir malonus balsas, kaip buvo su Terakowskos "Lėliuke", blogai kai balsas šaižus ir iki negalėjimo monotoniškas - nesugebėjau dėl to klausyti Haushofer "Sienos".
Dar klausydama juntu didelį diskomfortą, kuomet skyriaus pabaiga ima ir staiga baigiasi, tarsi nutrūksta. Nežinau, gal ir neįmanomas kaskartinis ritenuto, tarsi mieloje romantinėje pjesėje, bet va dabar net keletą kartų kilo noras tuo pat metu pačiupinėti popierinį knygos variantą. Pasitikrinti.
, aš kažkaip įtariu, kad jau nieko ypatingesnio šiemet nebespėsiu surasti.Perklausiau audio knygą A. Paasilinna Grupinės savižudybės magija. Vis dar tik pratinuosi klausyti knygas.
Sulig antrąja supratau, kad labai daug kas, šiuo atveju, priklauso ne tik nuo autoriaus, bet ir nuo įgarsintojo. Idealiausia, jei tai šiltas ir malonus balsas, kaip buvo su Terakowskos "Lėliuke", blogai kai balsas šaižus ir iki negalėjimo monotoniškas - nesugebėjau dėl to klausyti Haushofer "Sienos".
Dar klausydama juntu didelį diskomfortą, kuomet skyriaus pabaiga ima ir staiga baigiasi, tarsi nutrūksta. Nežinau, gal ir neįmanomas kaskartinis ritenuto, tarsi mieloje romantinėje pjesėje, bet va dabar net keletą kartų kilo noras tuo pat metu pačiupinėti popierinį knygos variantą. Pasitikrinti.
Negaliu nepritarti
Būtent dėl to ir aš negalėjau klausytis "Siena", o su mielu nori išklausiau "Penki ketvirčiai apelsino" ar "Miegančių drugelių tvirtovė". Ten įgarsintojos balsas labai švelnus, malonus ir nerėžiantis ausies. Bandžiau klausytis ir "Marso kronikos", bet taip pat nepatiko vyro balsas 
Siunčiuosi šią knygą ir aš audio versiją, bandysiu paklausyt
Šiandiena pabaigiau Luke Rhinerhart "Kauliukų žmogus".
Pradžia patiko, pagalvojau, kaip įdomu perskaityti kažką išskirtinio ir nestandartinio, deja, kai į pabaigą prasidėjo kalbos apie visokius kauliukų centrus ir jų mokymus ir programas, ištraukos iš 'kauliukų knygos', buvo neįdomu ir nuobodu skaityti.
Na visuomet ir visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės, dėl to šis kauliukų žaidimas labai palankus.
Pagrindinis herojus psichoanalitikas pavargęs nuo monotoniško, pilko, gerai sustyguoto gyvenimo, sugalvoja paprasta žaidimą mesti kauliukus ir daryti tai ką jis lieps. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: ką valgyti, ką rnktis, kur eiti, kokioje nuotaikoje būti ir pan. Tačiau pasidavęs šansui net nepastebi kaip jis tampa jo gyvenimu. Prasideda atsitiktiniai santykiai, vagystės, melai, palikta šeima, žmogžudystė... visą tai jis darė nes jam liepė kauliukas. Atrodytų visai nekaltas žaidimas, kurį manau ne vienas žaidė vaikystėje, galbūt ne su kauliukais, o kortomis ar kuom kitu, perauga į maniją, į kurią jis įtraukia vis daugiau žmonių, ne tik suaugusių, bet ir vaikų. Ir prasideda kauliuko religija.
Begalo ciniškas, susinaikinantis, egoistiškas, purvinas, jokių moralės ir dorovės ribų nepaisantis romanas, o gal tikra istorija.
"Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus!"
Pradžia patiko, pagalvojau, kaip įdomu perskaityti kažką išskirtinio ir nestandartinio, deja, kai į pabaigą prasidėjo kalbos apie visokius kauliukų centrus ir jų mokymus ir programas, ištraukos iš 'kauliukų knygos', buvo neįdomu ir nuobodu skaityti.
Na visuomet ir visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės, dėl to šis kauliukų žaidimas labai palankus.
Pagrindinis herojus psichoanalitikas pavargęs nuo monotoniško, pilko, gerai sustyguoto gyvenimo, sugalvoja paprasta žaidimą mesti kauliukus ir daryti tai ką jis lieps. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: ką valgyti, ką rnktis, kur eiti, kokioje nuotaikoje būti ir pan. Tačiau pasidavęs šansui net nepastebi kaip jis tampa jo gyvenimu. Prasideda atsitiktiniai santykiai, vagystės, melai, palikta šeima, žmogžudystė... visą tai jis darė nes jam liepė kauliukas. Atrodytų visai nekaltas žaidimas, kurį manau ne vienas žaidė vaikystėje, galbūt ne su kauliukais, o kortomis ar kuom kitu, perauga į maniją, į kurią jis įtraukia vis daugiau žmonių, ne tik suaugusių, bet ir vaikų. Ir prasideda kauliuko religija.
Begalo ciniškas, susinaikinantis, egoistiškas, purvinas, jokių moralės ir dorovės ribų nepaisantis romanas, o gal tikra istorija.
"Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus!"
QUOTE(Jurzole @ 2010 11 03, 16:33)
Uzuojauta del pasibaigusiu narkotiku 
Tikrai negerietis tas Azimovas, galejo parasyti, kaip ten toliau viskas buvo... deja, taip ir nebeparase. Gal tiesiog nebespejo? Nors kazkur skaiciau, kad baiges rasyti "Foundation and Earth", jis nebezinojo, kaip pratesti serija (o fanai reikalavo tesinio), tai emesi rasyti preliudus...
MB sako, kad Robot Series ir Empire Series irgi visai idomu. As skaiciau tik "Robots and Empire", man patiko.
Vakar net perverciau visas Foundation serijos knygas, pagalvojau, kad kada nors su malonumu jas darsyk perskaitysiu. Juolab turini jau gerokai primirsau, liko tik idejos...
Tikrai negerietis tas Azimovas, galejo parasyti, kaip ten toliau viskas buvo... deja, taip ir nebeparase. Gal tiesiog nebespejo? Nors kazkur skaiciau, kad baiges rasyti "Foundation and Earth", jis nebezinojo, kaip pratesti serija (o fanai reikalavo tesinio), tai emesi rasyti preliudus...MB sako, kad Robot Series ir Empire Series irgi visai idomu. As skaiciau tik "Robots and Empire", man patiko.
Vakar net perverciau visas Foundation serijos knygas, pagalvojau, kad kada nors su malonumu jas darsyk perskaitysiu. Juolab turini jau gerokai primirsau, liko tik idejos...
Man tikra Foundation narkimanija
Jau beveik norisi pacia pirma knyga vel skaityti, o juk dar nei metai nepraejo. Turbut neiskentesiu, apie robotus irgi paskaitysiu
QUOTE(Numenor @ 2010 11 04, 16:59)
Man tikra Foundation narkimanija Jau beveik norisi pacia pirma knyga vel skaityti, o juk dar nei metai nepraejo. Turbut neiskentesiu, apie robotus irgi paskaitysiu
Jau beveik norisi pacia pirma knyga vel skaityti, o juk dar nei metai nepraejo. Turbut neiskentesiu, apie robotus irgi paskaitysiu Skaičiau tik vieną šios serijos knygą, bet žiauriai patiko. O kiek jų išviso yra?
Giluze, su gimtadieniu!
Nei daug, nei mazai - septynios
QUOTE(sphinx @ 2010 11 04, 17:13)
Nei daug, nei mazai - septynios
Giluze, su tortadieniu 
Giluze, su Gimtadieniu! 
Išklausiau Emilio Ažaro Balandėlį. http://rutracker.org...c.php?t=2004445
Lengvai, ironiškai, žaismingai pasakojama brandaus vyro, kamuojamo nepilnavertiškumo komplekso ir vienatvės, dvasinės tuštumos (jis tai vadina emociniu pertekliumi) istorija. Herojus, keliaudamas po Afriką, netikėtai pajunta gilų dvasinį ryšį ir meilę 2 m 20 cm smaugliui
, parsiveža jį į dviejų kambarių butą Paryžiuje ir gyvena kaip du artimiausi draugai, vienas kitą suprasdami be žodžių. Smauglys personifikuojamas, vaizduotėje suteikiant jam žmogiškųjų galių.
Savitai gvildenama uždarumo ir vienatvės tema: mieste su 10 mln gyventojų žmogus yra vienas, o vienetas neturi ateities (turima galvoje viengungis). Vienas artimas nuliui, jo beveik nėra. Megapolyje gyvenimas be meilės nepakeliamas, todėl būtina susirasti artimą "sielą": smauglį, pelę, mechaninį laikrodį...
Žavu, filosofiška ir truputį "crazy"!
Išklausiau Emilio Ažaro Balandėlį. http://rutracker.org...c.php?t=2004445
Lengvai, ironiškai, žaismingai pasakojama brandaus vyro, kamuojamo nepilnavertiškumo komplekso ir vienatvės, dvasinės tuštumos (jis tai vadina emociniu pertekliumi) istorija. Herojus, keliaudamas po Afriką, netikėtai pajunta gilų dvasinį ryšį ir meilę 2 m 20 cm smaugliui
, parsiveža jį į dviejų kambarių butą Paryžiuje ir gyvena kaip du artimiausi draugai, vienas kitą suprasdami be žodžių. Smauglys personifikuojamas, vaizduotėje suteikiant jam žmogiškųjų galių. Savitai gvildenama uždarumo ir vienatvės tema: mieste su 10 mln gyventojų žmogus yra vienas, o vienetas neturi ateities (turima galvoje viengungis). Vienas artimas nuliui, jo beveik nėra. Megapolyje gyvenimas be meilės nepakeliamas, todėl būtina susirasti artimą "sielą": smauglį, pelę, mechaninį laikrodį...
Žavu, filosofiška ir truputį "crazy"!
Oho Klopedija kaip suintrigavai 
Giluže, kuo gražesnių dienų ir minčių
Giluže, kuo gražesnių dienų ir minčių
QUOTE(Forget @ 2010 11 04, 21:38)
Neužmiršk mano iškrypusio skonio. Dabar klausysiu štai šitą: http://www.sena.lt/g...s-vergas/101724
