Po tyrimo geriau būtų ilsėtis kelias dieneles. O tai niekaip neišeina išeiginių pasiimt?
QUOTE(astabil @ 2011 02 21, 15:17)
Ryt vaziuoju i kauna darytis vandenu tyrimo.Treciadini laukia ilga darbo dina,13val stovimo darbo.Kaip jautetes po tokios proceduros kam yra dare? Ar duoda nedarbingumo lapeli,ar cia visai nesudetinga ir nepavojinga?
as tai jauciausi gerai, bet vistiek ta pacia diena kai padare tyrima pagulejau namuose o kita diena jau ejau i darba, bet mano darbas sedimas, o kadangi jusu stovimas tai gal vis tik paprasykit nedarbingumo
QUOTE(ad23 @ 2011 02 14, 18:17)
na man pagal krauja ta tikimybe gerokai mazesne nei persileidimo ir kitas dalykas, kad tikriausiai nesiryzciau abortui, tai manau, kad neverta darytis, echoskopu kol kas nieko nemate, kitas reikalas neitiketina, kad zaibas trenktu i ta pacia vieta dukart, nors aisku visko buna tikriausiai
aisku ner ko nervintis, as ir per daug nesinervinu. Pirmas mano su ds, dabar rodo padidejusia tikimybe edvardsui, tai tik gailiuos, kam ta krauja dariaus, nes kai nezinai ir maziau streso, tai ir vaikiukui tik geriau. Ir kazkaip kaip juau kazkuri rase, turbut nebuna normaliu tyrimu tu kraujo
tad geriau neimt i plauti 
aisku ner ko nervintis, as ir per daug nesinervinu. Pirmas mano su ds, dabar rodo padidejusia tikimybe edvardsui, tai tik gailiuos, kam ta krauja dariaus, nes kai nezinai ir maziau streso, tai ir vaikiukui tik geriau. Ir kazkaip kaip juau kazkuri rase, turbut nebuna normaliu tyrimu tu kraujo
tad geriau neimt i plauti NETYCIA UZMACIAU TA ZINUTE, PRISIMENU, KAIP MANE KANKINO ABEJONES, KAI TIKIMYBE KRAUJO TYRIMAS EDVARDSO SINDROMUI BUVO PARODES 250 ATRODO. PAKARTOJO TYRIMA IR VISKAS OK. TEN SUSIDEDA IVAIRIOS RIZIKOS, TAIP KAD , MANAU, NESINERVINKIT, BUS VISKAS GERAI.
QUOTE(neringuskinas @ 2011 02 14, 14:45)
la, na katik paskambinau genetikei[santariskiu genetike Egle B.super gera, labai maloni], tai sake rizika Edvarso sindromui- 1: virs 5000[kai didelis skaicius net neisidemejau tiksliai], su stuburo kazkokiu defektu[nepamenu tikliai pavadinimo] -1: virs 5000, o su dauno sindromu 1:339, seip sake rizika nedidele, bet kadangi esu jauna[27m], tai cia didoka, todel po menesio reiks dar karta ekoskopo atvaziuot...manau viskas bus gerai, bet pasirodyt butinai vaziuosiu
Laba,mums taipogi panaši situacija,kadangi ir aš jauna(24m.),tai man 1 prie 257 irgi didokas...bet kiek jau perskaicius,as taip tikiu,kad viskas gerai bus,taip tikiu,kad nieko negaliu padaryt..pirmadieni vaziuojame pas Egle darytis vaisiaus vandenu...
Papildyta:
QUOTE(Lkatukas @ 2011 02 15, 15:07)
Nuspręsti daryti genetinius tyrimus ar ne turi kiekviena šeima asmeniškai, lygiai kaip ką daryti jei naujienos bus pačios blogiausios....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus
, vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta 
. 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų.
Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.
Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40
.Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario 
. Pradėsime rinktis vardą....
Taigi sėkmės visoms....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus
, vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta . 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų. Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi
, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40
.Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario . Pradėsime rinktis vardą....Taigi sėkmės visoms....
Sveikinimai labai,labai.
QUOTE(Lkatukas @ 2011 02 15, 02:07)
Nuspręsti daryti genetinius tyrimus ar ne turi kiekviena šeima asmeniškai, lygiai kaip ką daryti jei naujienos bus pačios blogiausios....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus , vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta . 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų.
Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.
Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40 .Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario . Pradėsime rinktis vardą....
Taigi sėkmės visoms....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus
, vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta . 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų. Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi
, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40
.Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario . Pradėsime rinktis vardą....Taigi sėkmės visoms....
dziaugiuosi kartu su jumis, stiprybes belaukiant stebuklelio
QUOTE(Lkatukas @ 2011 02 15, 16:07)
Nuspręsti daryti genetinius tyrimus ar ne turi kiekviena šeima asmeniškai, lygiai kaip ką daryti jei naujienos bus pačios blogiausios....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus , vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta . 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų.
Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.
Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40 .Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario . Pradėsime rinktis vardą....
Taigi sėkmės visoms....
Papasakosiu savo istoriją, gal kam pagelbės, padės apsispręsti, gal kažkas mažiau ims į galvą pamatę kraujo tyrimus ir pan. Visko būna gyvenime ir blogo ir gero, tai yra neišvengiama
Su vyru esame kartu jau 18 metų. Turime du gražius, protingus vaikus. Dukrai tik ką suėjo 17m., sūnui 15m. Pirmą gimdžiau būdama 23m. Visada norėjome ir trečio vaikelio. Va čia ir prasidėjo bėdos, kurių net pačiame blogiausiame sapne nesame sapnavę. Trečią kartą neščia pasijutau 29m. Labai džiaugėmės, vaikai taip pat labai laukė. Aišku apie jokius genetinius tyrimus, net minčių nebuvo nei iš mūsų nei iš ginekologės pusės, nes jokiai rizikos grupei dar nepriklausiau. Eilinį kartą nuėjus pasitikrinti, padarė echoskopiją (tai buvo antras pasižiūrėjimas, bet anksčiau jokių įtarimų nebuvo) ir nustatė anensefaliją (kada vaisiui nesivysto smegeninė dalis) tai yra viena iš Nervinio vamzdelio sindromo padarinių ar ligų net nežinau kaip tai mediciniškai vadinasi. Tai labai retas apsigimimas, dažniausiai visoms nėštukėms rašo, kad rizika 1:10000. Man tada buvo 16,5 savaičių nėštumas. Žemė išslydo iš po kojų kai pasakė, kad vaikutis gyvens tol kol bus gimdoje, gimęs iškart numirs. Jaučiausi kaip kokia nusikaltėlė kai gydytojai sprendė leisti man nutraukti nėštumą ar ne, klausinėjo visokių dalykų. Žinoma sutikau su viskuo ką jie pasiūlė, nes buvau šoko būsenos, nors širdyje dvejonės liko iki dabar, nes daviau sutikimą paskatinti gimdymą. Išvados po gimdymo patvirtino prognozes, liga tikrai buvo. Būtų buvusi mergaitė..... Vaikai irgi klausdavo kur kapas, bet kapo aišku nėra, nes tokio dydžio vaisius buvo paaukotas medicininiams tikslams. Bėgo laikas, viskas po truputėli nuėjo į užmarštį, kurį laiką net pagalvot negalėjau apie jokį nėštumą, vyras labai ir nespaudė. Džiaugėmės, kad auga du mūsų šaunūs vaikiukai. Ir štai naujiena 2009m.vasarą pasijutau nėščia. 8 sav. nulėkėm su vyru į klinikas pasižiūrėti ar viskas gerai. Nėštumas pasitvirtino, vaisiaus širdelė jau plakė. Žinoma užsiregistravau iškart pas genetikus, ir dėl buvusio įvykio ir rizika jau buvo pagal amžių. Kažkas čia forume minėjo, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus
, vaje kaip trenkia net ne du, bet ir tris kartus.....Taigi apie ~12 sav.,kelios dienos prieš einant pas genetikus kažkodėl pasijaučiau labai gerai, garsiai pasakiau vyrui, man atrodo, kad aš nebesilaukiu, ir pati išsigandau savo žodžių. Vėl bėgam su vyru į klinikas, ginekologė pasižiūrėjusi patvirtino, kad vaikutis nebegyvas, tiesiog nustojo vystytis ~9sav. Liepė laukti savaiminio persileidimo, po kelių dienų taip ir atsitiko. Priežąsčių niekas neieškojo, nes tai tokia natūrali gamtos atranka, iki 12 sav.persileidimai yra norma. Na su vyru nusprendėme, kad tai jau viskas, vadinasi mums lemta turėti tik du vaikučius, saugojomės. Bet matyt nebuvo lemta . 2010m. rudenį vėl pasijutau nėščia. Išsigandau nes man jau 39m, kai gimdysiu bus 40m. Kaip išprotėjusi nuo 4sav.pradėjau lakstyti pas ginekologus, genetikus ir pan., kad ko nors nepražiopsotų. Praėjau viską nuo pradžios iki pabaigos. Buvo ir džiaugsmo ir ašarų dėl kraujo tyrimų. Taigi rezultatai (visi atlikti Kauno Klinikose, kadangi aš kaunietė):
UG-nosytės kauliukas +, NT(kaklo raukšlė) -1,4
Kraujo tyrimas Prisca 1T (11,6sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, NT 1:229, bio 1:845, bendras 1:2037
Edwardso s. rizika 1:99999
Viskas normos ribose, todėl apsidžiaugėm, bet neigam
Kraujo tyrimas Prisca 2T (16sav)
Dauno s.rizika pagal amžių 1:95, bio 1:25
Edwardso s. rizika 1:1115
Nervinio vamzdelio rizika 1:99999
Vos nenualpau kai pamačiau tokius rezultatus, žinoma buvo pasiūlyta amniocentezė. Sutikom, kas beliko, jaudinausi, bijojau persileisti, pasiėmiau atostogas, po procedūros (kuri visai nebaisi
, užtruko gal 10 min) ramiai sau gulėjau namuose, saugojau vaikelį. Bėje kai sužinojau antro kraujo tyrimo rezultatus nulėkėm pas ginekologę verkdami, ji pasižiūrėjo UG, išmatavo visus vaikiuko kauliukus, viskas buvo normos ribose ir atitiko nėštumą 16,6 kiek ir turėjo būti. Dar pasakė, kad turėsime berniuką. Nuramino, nes nematė jokių blogumų.Šiandien sužinojau vandenų tyrimo rezultatus, nei vieno iš trijų sindromų neaptikta, auga normalus berniukas. Dar žinoma laukiame pilno kariotipo tyrimo po keleto savaičių, bet jau galiu ramiau atsikvėpti ir džiaugtis nėštumu. Žinoma iki gimdymo dar daug laiko, visko gali atsitikti, bet po tiek sielvarto, beveik galiu patikėti kad šį kartą baigsis viskas laimingai. Ir visai nesvarbu kad man jau 40
.Tiesiog atėjo trečiam vaikučiui dabar laikas gimti. Visa šeima laukiame naujo nario . Pradėsime rinktis vardą....Taigi sėkmės visoms....
sveikinu Jus labai labai ir tikrai tikiu, kad sulauksite pacio nuostabiausio ir sveikiausio kudikio
teisingai rasete, kad zaibas tikrai trenkia i ta pacia vieta net keleta kartu mums taip pat buvo tris laukimai, kurie baigdavosi 9-12 savitemis, bet ketvirtas baigesi laimingai ir dabar jau mums 8 menesiukai-turim suniuka Arniuka.sekmes JUSU VISAI SEIMYNAI.
QUOTE(ad23 @ 2011 02 14, 17:17)
na man pagal krauja ta tikimybe gerokai mazesne nei persileidimo ir kitas dalykas, kad tikriausiai nesiryzciau abortui, tai manau, kad neverta darytis, echoskopu kol kas nieko nemate, kitas reikalas neitiketina, kad zaibas trenktu i ta pacia vieta dukart, nors aisku visko buna tikriausiai
aisku ner ko nervintis, as ir per daug nesinervinu. Pirmas mano su ds, dabar rodo padidejusia tikimybe edvardsui, tai tik gailiuos, kam ta krauja dariaus, nes kai nezinai ir maziau streso, tai ir vaikiukui tik geriau. Ir kazkaip kaip juau kazkuri rase, turbut nebuna normaliu tyrimu tu kraujo tad geriau neimt i plauti
aisku ner ko nervintis, as ir per daug nesinervinu. Pirmas mano su ds, dabar rodo padidejusia tikimybe edvardsui, tai tik gailiuos, kam ta krauja dariaus, nes kai nezinai ir maziau streso, tai ir vaikiukui tik geriau. Ir kazkaip kaip juau kazkuri rase, turbut nebuna normaliu tyrimu tu kraujo
tad geriau neimt i plauti duok dieve, kad viskas TAU
butu gerai...nors apie ta zaiba cia daug kas raso, kad netrenkia i ta pacia vieta du kartus...patikek dar ir kaip trenkia ir du ir tris ir keturis
mano gine kazkodel vel pakartojo, jog nera prasmes vaziuoti pas genetikus anksciau nei 14-18 sav. Ir man siuntima duotu i Kauna, bet tik tam velesniam laikui. Nesigincijau as su ja, kam dar aiskintis ir nervintis... Vaziuoju i mokamai pasidaryti kraujo ir echoskopo kai bus beveik 12 sav nestumas
QUOTE(ad23 @ 2011 02 14, 12:40)
sveikos kiek perskaiciau, nepanasu, kad butu atsakymas i mano klausima, bet gal, kuri pasakysit, nes nezinau kur kitur klaust. Del Edvardso sindromo, gydytoja sake, kad echoskopu visad matosi jeigu jis yra. Taciau internete taip niekur neraso. Gal kuri zinot ar esat rade/girdeje kaip yra is tiesu?
Noriu tave nuraminti ir pasakyti kaip buvo man..
pirma karta nuvaziavau pas genetikus i kauna, ten padare tyrimus, jau net nebepamenu tikru skaiciuku, bet pirmas prisca parode padidejusia rizika edvardso sindromui, padarem echoskopija, ismatavom sprando raukslele tai gydytojas pasake kad rezultatai idealus ir visai nera ko jaudintis, tik kai gavo ta kraujo tyrima paskambino ir pasake kad reiketu pakartot, po to skambucio man net zeme is po koju slydo, tai paprasiau ar gali man issiut visus tyrimo rezultatus, kad as noriu pakartos ta ta prisca 2 vilniuje ka ir padariau
uzsirasiau pas genetike vilniuje, ten taip pat padarem echoskopija, gydytoja ivertino ja gera, dar padarem ta prisco, tai jei ne klystu rezultatai labai nustebino gydytoja, kad taip skyresi, buvo geri, del viso pikto po poros sav. dar padarem echo, taip pat gera, tai isklausinejau genetikes, tai pasake kad edvardso sindroma visada parodo echoskopija, tai vat matau ir tavo atveju, jei gydytoja ziurint echoskopu sako kad viskas gerai, tikrai neverta nervintis o tik dziaukis savo nestumu..
Buvau kaune,pasidariau issamia ehoskopija,vaikiuko galvoje buvusios cisteles isnykusios,atitinka laika leliukas,viskas tvarkoje,tai atsisakem vandenu tyrimo:-)
Kaip džiugu, astabil.
Pasidariau vandenų tyrimą, dabar laukt reikia atsakymo 
bet kažko man tą vietą paskauda kur durta jau ketvirta diena, gal kur pataikė. Skausmas toks kaip raumenų tempimo po gero, gero sporto. Ar yra kam taip buvę?
bet kažko man tą vietą paskauda kur durta jau ketvirta diena, gal kur pataikė.
Skausmas toks kaip raumenų tempimo po gero, gero sporto. Ar yra kam taip buvę?
