QUOTE(Daiva41 @ 2010 10 14, 12:14)
Deividas, kaip čia jį teisingiau įvardijus kaimynas nuo, kurio ji pastojo, kai jai buvo dvidešimt, o jam tebuvo septyniolika Jis buvo ją įsimylėjęs. Tiesa sakant, o kas nebuvo? Ji traukė vyrus kaip magnetas. Nors pati nesuprato kaip? ir kodėl? Nesijautė kažkuo ypatinga..nors prie liaupsių kokia ji graži jau buvo pripratus. Ir tuo mėgo naudotis. Saikingai.
Judviejų su Deividu santykiai buvo švelniai tariant keisti. Jis buvo jos dukrelės tėvas. Dieve ir kaip mes sugebėjome pasigaminti vaiką.. .Stengtis labai nereikėjo. Užteko vienos neatsakingos nakties. Tos nakties rezultatas gavosi tikrai gražus: rusvi garbanoti Deivido plaukai ir žydros spindinčios akys..visai kaip jos.
Pastaruosius tris mėnesius jie buvo lyg šeima..rūpinosi vienas kitu, ir gyveno po vienu stogu. Aišku, Valdui tai nelabai patiko. Bet ji nelabai paisė kas kam patinka ar nepatinka. Ji priėmė Deividą laikinai pas save, juolab, matydama jo didelį susidomėjimą dukrele. Laikinas apsigyvenimas užsitęsė ir panašu, kad dar užsitęs. Na ir gerai, jai be galo patogu turėti Deividą šalia, bent jau kol kas tegul taip ir pasilieka. Tačiau jų šeima čia ir baigėsi...
Paskubomis eidama holu užsidėjo batelius. Pasigirdo garsus riaumojimas ir mergaitės spiegimas išsitęsiantis į skardų juoką. Izabela dar spėjo gurkštelėti jau atšalusios kavos ir smuko pro duris. Dėl Mingailės ji rami, Deividas pasirūpins ja ..gal net geriau už ją pačią. Žinojo, kad grįžus ras Mingailę tvarkingai aprengta, sušukuota ir pamaitinta Deivido koše . Deividas buvo ne pagal savo amžių subrendęs, kartais ji galvodavo, kad labiau subrendęs nei ji.
Ei, mergai, kada girt pradesit?
rasysiu tol, kol pagirsit Vsio pripratinot..negaliu be pagyru
