Knygos knygos knygos * 35 namučiai

Neduok dieve cia kas nors uzsuktu. Pvz mano vyras- gal dabar nurasytu ant nestumo, bet jei buciau ne nescia - isveztu i durnyna nes tik ryte jis pamato kad as praerkiu akis - sako bek bek bek greiciau prie kompo - knygos knygeles knygutes

Bet esmė tame, kad kuponus dalino rugsėjo mėnesį, šį jau nebeduoda, tai kita pardavėja galėjo pasakyt- vsio, šaukštai po pietų.

Bet iš tikrųjų be reikalo bijojau, nes paskui nuėjau į kitą knygyną, o jame irgi "Metai Provanse" buvo.
Kas dėl reklamos- aš jau gana seniai šitos knygos norėjau, bet vis neprisiruošdavau nusipirkt. Bet kai jūs masiškai ėmėt ją kelt į padanges, tai išsigandau, kad visas staigiai paims kas ir išpirks. Dabar būsiu rami.

Mara Meimaridi. Smirnos burtininkės.

Perskaičiau pasakojimą apie Smirnos moterų gyvenimą. Iš kart labai užkliuvo, kodėl ne romanas, ne apysaka, o pasakojimas? Man labiau panašėjo į pasaką, nes įvykiai labai jau mistiški ir neįtikėtini.

Dar labiau mistiškas knygos aprašymas ant viršelio: „1887 metai, įvairiatautės Smirnos kasdienybė, sunki moters dalia Rytų krašte, valdomame vyrų.“ Taip, kol buvau neskaičiusi šios knygos, galvojau, kad moterys Rytų kraštuose yra valdomos vyrų. Bet pasak šios istorijos, yra atvirkščiai, vyrai visiški lodoriai, valdomi moterų, opijaus ir burtadaikčių. Ir, jei prireikia, dar papildomai opijaus.

Knyga neašaringa ir be dūsavimų, priešingai, grubi ir tiemukiška („Tris kartus nusispjauk ir pradėk viską iš naujo“), tarpais juokinga, tarpais bjauri. Parašyta tokiu pakriku stiliumi, tarsi skaitytum seną rankraštį, ar kokį močiutės dienoraštį. Apie senovę – veiksmas vyksta maždaug 1887 metais. Apie burtus – burtadaikčius, baltus miltelius , septynias dienas degintos lempelės aliejų… Apie vyrus – tinkamus tik lovai ir namų materialinei gerovei palaikyti. Ir, žinoma, apie moteris – liežuvautojas, bet valdančias viską: vyrus, jų šeimas, aplinkinių likimus, net pinigus.

Man įdomu, kaip kiti tvarko reikalus neturėdami kortų malkos po ranka? Matyt, jie turi išskirtinį talentą! (psl. 338).

Knyga savo burtais manęs neužbūrė. Bet susiskaitė įdomiai

aaachaaaaachaaachaaa na ir sveikas humoro jausmas

MB jau seniai pasakė, kad jis pas man trečioj vietoj, pirmoje vaikas, antroje - knygos, o jau po to jis

Vyruks prie bajerio



Šaunus atsiliepimas
Jeigu nebūčiau bandžiusi jos skaityti, gal net gundyčiausi

sveikutes

dabar as jau su dviem knygom esu

Siandien buvau knygine , ir ...nusigriebiau dvi knyggas , viena is ju begantis paskui aitvara , laaabai uzsinorejau perskaityt , jei ji pralenkia knyga Tik su dukra , tai turetu buti labai O stikline pieno kolkas i sona padejau , nu labai brrrr baisi ..po aitvaru tesiu toliau

Prisijuokiau ant nakties is jusu.

Kokiam cia knygyne yra Begantis paskui Aitvara?
Ir kodel ji turi pralenkti tik su dukra? manau cia visiskai skirtingo pobudzio knygos

Labai gaila, kad kai kurioms nepatiko , “sudirbo” gerą klasiką ir paprasčiausiai neižvelgė J. Austen Puikybėje ir Prietaruose paprasto subtilaus angliško humoro, pašiepiamo snobizmo, veidmainystės, vulgarumo, žmogaus ribotumo.Šią knygą reikia dar mokėti skaityti tarp eilučių ir ji tikrai nepatiks “ greito vienkartinio maisto mėgėjoms”.
Ta va dėl tų “nieko nevertų merginų gražiomis suknytėmis” norėčiau pasakyti, kad jos visai nekaltos, kad gyveno tokioje į griežtas normas įspraustoje visuomenėje ir paprasčiausiai tuo autorė labai gerai šiame romane pašiepė tos epochos aukštesnės klasės gyvenimąį.
Tuo laikotarpiu jei jos būtų užsinorėjusios siekti univeritete aukštojo mokslo kartu su vyrais, “užsitraukti” kelnes, ar vos tik įsimylėjusios pirmą pasitaikiusį vyrą, prįsipažinti meilėje ir su pirmu pasitaikiusiu sugulti į lovą, būtų pasmerktos ne tik tėvų, bet ir visos visuomenės.
Reikia pasakyti, kad vistik jos nebuvo taip jau visiškai nieko vertos to laikotarpio merginos “ su gražiomis suknytėmis ”.Jos turėjo savotiško išdidumo, savotiškai buvo lavinamos ir keliami atitinkami reikalavimai išsilavinusiiai merginai.
Kita vertus tik ne visos priėmė tą mokslą, kaip ir dabar ne visos baigia aukštuosius.
Štai , citata iš “Puikybės ir prietarų”.

”Moteris turi puikiai išmanyti muziką, dainavimą, piešimą, šiuolaikines kalbas, negana to, jos manieros, jos eisena, jos balso tonas, jos kalba ir minčių reiškimo būdas turi turėti kažką ypatingą”. ‘Ir prie viso to ji turi pridėti kai ką svarbesnio, lavinti savo protą gausiai skaitydama.” Viena kaip tik tokia ir buvo., o per motions ir kitų paveikslus, dialogus ir parodoma visuomenės snobiškumas, kvailumas, žmogaus ribotumas, kas man ir patiko.
Radau joje ir patikusių citatų
“Neaušink burnos, nes neturėsi kuo ataušinti košės”
“Santuokos laimė yra grynas atsitiktinumas.Net jeigu abi pusės puikiai pažįsta viena kitos charakterį, arba net jeigu nuo pat pradžių jų būdai sutampa, nuo to jų laimė nė kiek nepadidėja.Visada palengva išaiškėja daugybė skirtumų, ir kiekvienam lemta patirtį savąją nusivylimo dalį,’




Naktį man irgi geriausia skaityti, galiu labiau susikaupti, labiau įsijaučiu.



tai aš tik šiaip jei pasitaikytų galimybė. Jokiu būdu "nesiversk per galvą".


"Mes" dar neskaičiau, bet labai daug skaičiau apie ją Leonido Donskio kažkurioje knygoje, o t.p ršįo apie ją, Orvelo "1984", Huxly "Puikus naujas pasaulis" ir kai kurias kitas M.Paleckio knygoje "2012 art4janti pasaulio pabaiga.Mokslininkai aiškinasi ar teisinga majų pranašystė""
"Tapti ponia Mao" turiu laukia eilės
Dorifore O tu paskaityk Huxly "Sala" palyginimui. Man ji irgi patiko.Šiaip ją irgi daug kas giria, kad gera knyga.

nėr už ką



Dieve mano, tai taip ir kaupiasi tos naminės knygos.Esu į ją atkreipus dėmesį, bet pirmiausia žiūrėsiu kas "viduj".O tada spresis klausimas "būti ar nebūti"
Jau turimų labai traukiančių ir neskaitytų tikrai koks pusšimtis. Na bet guodžiu save , kad kaupiu "pensijai".

As cia pas save miesteli paprastame knygine pirkau ( Moletuose) ...sitoje temoje nepamenu kas , bet kazkas diskutavo ,kad aitvarai daug idomesne knyga pvz uz tik su dukra , ir sia knyga pralenkia aitvarai - tai ir parasiau .... as esu skaicius tik su dukra , man laaaabai patiko , sudeginta gyva dar labiau patiko

Nu kaip prisijuokiau.

Skaitau dabar knygą, kuriai įžanga parašė kitas žmogus (trylikos metų), trumpai pristatydamas pačią rašytoją ir jos knygą. Tai apie autorę jis taip pasakė:

Ji nesijuokia, bet žvengia, ir labiausiai tada, kai nieko juokingo tarsi neatsitiko. Ji lenda į ežerus tada, kai joks sveiko proto žmogus nelįstų: kai lynoja, kai pučia vėjai. Jos namuose gali nerasti duonos, sienų apmušalai apiplyšę, baldai seni, bet ji jau nebežino, kur dėti knygas. Vis tiek jas perka.

Pagalvojau, kad iš dalies ir man tokie žodžiai tiktų (ne dėl žvengimo ir ežerų, bet dėl knygų).

Pritariu atsiliepimas šaunus.
Smirnos viena iš mano nuograužų