QUOTE(adrija @ 2013 05 28, 23:29)
Nu ir kokia išeitis?
Kiekvienas pasirinkimas turi savo galimas pasekmes, neskiepijančios tą paprastai labai aiškiai suvokia, skiepijančios gi tiki, kad "va mano vaikui tai nieko neatsitiks". Rizika yra vienoda, ir ten, ir ten.
Mano asmeninė pozicija:
Aš, kaip neskiepijusi vaikų mama, labai jautriai reaguoju į kiekvieną galimą pavojingą simptomą, mes iškarto lekiam pas gydytojus, taip pat neatmetu galimybės paskiepyti, jeigu numatoma kelionė į atatinkamas šalis (Indija, pvz), ar paskiepyti vaikui sulaukus tam tikro amžiaus. Per epidemijas nelakstom po prekybcentrius ar nesimalam susibūrimuose, ir t.t. Turbūt mintinai žinau visų pavojingų ligų simptomus, ir esu iš tų, kurios kriepiasi į medikus geriau be reikalo, negu laukia - nes žinau, kad komplikacijos atsiranda būtent iš delsimo, nepriežiūros bei labai nusilpusio imuniteto.
Kita vertus, didelė dalis vaikiškų ligų, nuo kurių skiepijama, ya nepavojingos ir natūraliai labai lengvai persirgamos - pvz., kaip raudonukė. Deja, skiepas atėmė galimybę mano dukrai ja persirgt natūraliai, ir nesuteikia gaimybės ilgaliaikiui imuniteuti (kaip būtų suteikusi liga, visam gyvenimui). ..
Aš manau, kad mano vaikams yra geriau - šiuo momentu - būti neskiepytiems, t.y. mažiau rizikos, negu būti paskeipytiems. Tai mano nuomonė. Sūnui dešimt metų, dukrai šešeri, taigi, tiek laiko mes gyvenam be vakcinų, be rimtų ligų (tiesa, sūnus sirgo plaučių uždegimu ir turi tam tikrų paveldėtų žarnyno problemyčių, bet nuo to joks skiepas neapsaugos). Dukra linkusi į alerginius kosulius ir pabėrimus - manau, kad skiepai galėtų ją dar labiau pastūmėti link rimtesnių reakcijų (dabar gi, berods pamažu išauga).
Nežinau, kiek paskiepijusių taip rūpinasi revakcinacija, tikrinimu, ar tebegalioja imunitetas po skiepo ir ar apskritai jis susidarė (nes būna ir toks procentas), kiek tikrinasi prieš skiepą, darosi tyrimus ir kt. - kad kiek įmanoma sumažinti komplikacijos riziką. Gi dauguma eina urmu ir tiek, nesigilindamos. Dauguma net nežino, nuo ko tas ar anas skiepas